To migrantus moko kontrabandininkai. Kontrabandos verslas taip išvystytas, kad jūroje sugedus valties varikliui, meistrą net naktį galima išsikviesti tiesiog į jūrą.
Įveikia „Mirties kelią“
Tik išsilaipinęs Graikijos Lesbo salos pakrantėje, afganistanietis Ali Reza tikina, jog tokios kelionės niekada nekartotų.
„Jei būčiau žinojęs, kas laukia, tikrai nebūčiau ryžęsis šiam plaukimui”, - kalba vaikinas, sušalusiomis rankomis bandydamas išpakuoti į daugybę celofano ir lipnios juostos susuktą nedidelį paketą. Viduje – mobilusis telefonas, dokumentai ir šiek tiek pinigų.
Ali Reza gumine valtimi kartu su dar maždaug penkiasdešimčia žmonių įveikė „mirties kelią“.
Taip dramatiškai migrantų vadinamas 7-9 kilometrų atstumas Egėjo jūroje, siauriausioje vietoje tarp Turkijos ir Graikijos Lesbo salos.
Kodėl šis, iš pažiūros nedidelis atstumas, kurį profesionalus plaukikas baseine nuplaukia treniruotės metu, nusipelnė tokio skambaus epiteto?
Plūduriavo keletą valandų
Apie „mirties kelią“ pirmą kartą išgirdome eilėje šalia kelto Lesbo salos Mytilini uoste. Tarp dviejų su puse tūkstančio migrantų, laukiančių reiso į Atėnus, sutiktas Mahomedas taip apibūdino savo kelionę Egėjo jūra iš Turkijos į Graikiją.
„Esu čia vienas, nes nenoriu į „mirties kelią“ imti žmonos ir vaikų. Mirti aš nebijau, tačiau rizikuoti jų gyvybėmis negaliu”, - sako š Sirijos Alepo miesto kilęs anglų kalbos mokytojas, kurio planuose - Austrija ar Vokietija. Kai tik galės, jis čia ketina atskraidinti ir savo šeimą.
„Kodėl šis kelias buvo toks rizikingas? - paklausėme siro, - kaip ir dauguma pabėgėlių, plaukėme kontrabandininkų parūpinta gumine valtimi, kuri neturi stiprios konstrukcijos. Net nuo nedidelių bangų ji pradeda raitytis, tu greit sušlampi, o dėl vėjo jūroje pradeda darytis labai šalta. Teko girdėti, jog valtys neretai apsiverčia, arba dėl per didelių apkrovų sugenda jų silpni varikliai. Mūsiškis sugedo įpusėjus plaukimui, viduryje Egėjo jūros. Likome plūduriuoti naktį kelias valandas. Laimei, kontrabandos ir aptarnavimo servisas taip išvystytas, kad galima variklių meistrą išsikviesti tiesiog į jūrą net nakties metu”.
50 kilometrų pėsčiomis
Norėdami išvysti, kaip pabėgėliai ir migrantai žengia pirmuosius žingsnius Europos krante, dviems dienoms apsigyvenome paplūdimyje netoli jaukaus žvejų kaimelio Skala Sikaminias.
Kelias į šią Lesbo šiaurinėje dalyje esančią vietą driekiasi apie 50 km nuo sostinės Mytilini. Pakeliui sutinkame daug pabėgėlių, pėsčiomis traukiančių Mytilini link, iš kur keltu jie plauks į žemyninę Graikiją.
Skala Sikaminias – kaimelis iš atvirutės, itin pamėgtas turistų. Tačiau šią vasarą čia jų nematyti - visi paplūdimiai nusėti tūkstančiais gelbėjimosi liemenių bei guminių valčių liekanų. Apylinkes užplūdo savanoriai, žurnalistai, įvairių tarnybų pareigūnai, paplūdimius tvarkantys komunalininkai bei, žinoma, atvykėliai iš kitapus kranto.
Vakaras šiltas, todėl savo turistinius kilimėlius pasitiesiame tiesiog paplūdimyje. Nuo čia gerai matyti Egėjo jūros horizontas ir kitapus krante esančio Turkijos Ayvacik miesto apylinkės.
Ilgai laukti netenka – kiek nurimus vėjui horizonte, pasimato raudonuojantis taškas. Tai juodoje guminėje valtyje sėdintys žmonės, dėvintys ryškias gelbėjimosi liemenes.
Atvykę krenta ir bučiuoja žemę
Keletas krante esančių savanorių nurodo, kurioje vietoje jiems švartuotis. Valčiai artėjant prie kranto, pasigirsta džiaugsmo šūkiai.
Apie penkiasdešimt žmonių lipa į krantą. Kai kurie krenta paslydę ant šlapių pakrantės akmenų, kiti, nešini vaikais, bando atsargiai laviruoti. Vyrai ir savanoriai padeda išsilaipinti moterims ar vyresniems žmonėms.
Pirmieji žingsniai Europos krante migrantams kelia įvairius jausmus – vieni krenta ir bučiuoja žemę, dėkoja Dievui, kiti - apkabina vieni kitus ar tiesiog sukniubę verkia. O kai kurie tiesiog išsivynioję savo kuprines iš didelių šiukšlių maišų, užsimeta jas ant pečių ir nuskuba kelio link.
Tokios jų emocijos ne tik dėl „mirties keliu“ praminto pavojingo maršruto jūra.
Dauguma kalbintų žmonių neslėpė, kad į šią kelionę investavo labai daug lėšų, laiko ir nervų. Beveik visi jie pripažino tėvynėje palikę artimuosius ir mylimus žmones. Ko, be taikos ir geresnės ekonominės situacijos, tikėtis atplaukus į Europą, migrantai nežino.
Pirmieji žingsniai išlipus į krantą Europoje jiems simbolizuoja naują gyvenimo viltį.
Retas kuris turi veiksmų planą. Dauguma teiraujasi, kaip jiems elgtis, kur ir kaip keliauti.
Po išsilaipinimo skuba pradurti valtį
Kiekvieną valtį stengiasi sutikti savanoriai. Jų tikslas - padėti sklandžiai išsilaipinti atvykėliams, suteikti pirmąją pagalbą sušalusiems bei nurodyti tolesnę jų judėjimo kryptį, duoti maisto ir drabužių.
Dauguma atvykėlių - drebančiomis nuo šalčio lūpomis ir peršlapusiais drabužiais. Savanoriai juos apgaubia folijos skraistėmis bei padeda sušilti.
Tik išsilaipinę krante, kaip mokė kontrabandininkai, peiliu perduria valties gumą. Tai daro tam, kad jų negrąžintų atgal.
Išsilaipinus pabėgėliams ir migrantams, vaizdas siurrealus – jūra skalauja didžiulės guminės valties likučius, vėjyje plevena aukso spalvos folijos skraistėmis apsigaubę pabėgėliai, kažkas meldžiasi prie didžiulės krūvos ryškių gelbėjimosi liemenių.
Per dviejų dienų viešnagę čia, stebėjome 14-a atplaukusių valčių su karo pabėgėliais bei migrantais.
Atplaukę plėšo pasus – apsimeta sirais
Pačiame Skala Sikaminia kaimelio centre, tarp daugybės į krantą išplautų šiukšlių, matyti ir piniginė su arabiškais užrašais. Joje – 280 tūkst. Irano rialų (8,5 JAV doleriai).
Pakistaniečio vairavimo teisės, suplėšyti Irano, Afganistano, Irako pasai bei įvairūs kiti dokumentai mėtosi krūmais ar nendrėmis apaugusiose kranto prieigose.
„Kalbant atvirai, esu iš Irako, nors daugybė žmonių man liepia tai nutylėti ir sakyti, kad esu iš Sirijos. Tačiau aš nenoriu meluoti, ne tam plaukiau į Europą. Be to, Irake taip pat labai pavojinga.
Kaip sakė kontrabandininkai bei valtyje kartu plaukę žmonės, geriau prisistatyti siru, nes tuomet bus lengviau Graikijoje“, - sklandžia anglų kalba pasakoja irakietis Salam Shakhan Marshkur.
Vyras tikina, sirais apsimetinėja daugybė: „Taip mus instruktuoja turkų kontrabandinkai, todėl atplaukus į Graikiją, daug kas suplėšo ir išmeta pasą bei vėliau prisistato sirais. Tačiau, jei esi siras, turi mokėti arabiškai. Irake mes taip pat kalbame arabiškai, tačiau mūsų akcentų skirtumą nesunku pastebėti”.
Salam dar tiksliai nežino, kur vyks toliau - „tiesiog noriu surasti patikimą vietą savo žmonai ir vaikams“.
Kaip pasakoja jis, Turkijoje policija su pabėgėliais elgiasi labai griežtai. Net išplaukus pasieniečių laivas pavijo jų valtį ir liepė apsisukti, „tačiau tai mūsų nesustabdė. Mano kelionė turi tęstis toliau“.
Kitoje „Migrantų krizės“ dalyje pasidalinsime migrantų istorijomis, kurias papasakojo tik išsilaipinę į Lesbo salos krantą.
