Anot žurnalisto, kovoti su „Islamo valstybe“ iš esmės labai sunku, nes tai ideologija, o ne paprasta gerai organizuota teroristinė organizacija, už jos nugaros – ir moterys, ir vaikai.
„Islamo valstybė“ gali būti kad ir minimaliai ginkluota, bet jeigu už jos stovi moterys, senukai ir vaikai, įtikėję bendro kalifato idėja, su jais kovoti labai sunku“, – sako J. Sova.
– Rusija Sirijoje įvykdė pirmuosius antskrydžius. Kaip vertinami Rusijos veiksmai regione?
– Pradėsiu nuo Izraelio požiūrio. Izraelis, net ir neturėdamas diplomatinių santykių su arabų valstybėmis, visada buvo svarbus žaidėjas Artimųjų Rytų regione. Nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžios Izraelyje galiojo įsitikimas, kad reikia galvoti ne tik apie savo pačių saugumą, bet ir tai, kaip užkirsti kelią grėsmei, galinčiai priartėti prie mūsų sienų. XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį Izraelis labai aktyviai rūpinosi savo interesais Egipte. Panašiai Izraelis elgėsi ir Jordanijos teritorijoje. Jis bandė atidžiai sekti visų ten vykstančių įvykių pulsą. Aišku, Izraelis akylai stebėjo ir situaciją Libane, jau nekalbu apie tai, kad Izraelis faktiškai įkūrė Pietų Libano armiją. Kitaip tariant, Izraelis itin aktyvus Artimųjų Rytų regiono žaidėjas.
Kalbant apie Siriją, situacija šiek tiek kitokia. Nuo 1973 metų Izraelis ir Sirija neturėjo jokių santykių. Po Teismo dienos karo buvo nubrėžta ugnies nutraukimo linija, tuos 40 metų Sirijos ir Izraelio siena buvo laikoma pačia ramiausia. Nepaisant taikos susitarimo, buvo karas su Libanu, konfliktų su Egiptu. Siena su Sirija buvo rami, ten buvo Jungtinių Tautų pajėgų, skiriamoji linija, Golano Aukštumos po šiai dienai kontroliuojamos Izraelio. Nepaisant to, prie sienos buvo ramu.
Prieš ketverius metus Sirijoje prasidėjo pilietinis karas, ir Izraelis akis į akį susidūrė su faktu, kad, iš vienos pusės, yra pakankamai žvalgybinės informacijos apie įvykius Sirijoje, tačiau iš kitos pusės – ką daryti? Sirija turėjo neblogą kariuomenę, su Rusijos duodamais ginklais, nekonvenciniais ginklais, su priešraketinės gynybos sistemomis ir t.t. Sirija visa tai turėjo, ir Izraelis baiminosi, kad dėl Sirijos režimo nestabilumo visa ši ginkluotė gali pereiti į šiitų grupuotės „Hezbollah“, veikiančios Libane, rankas. Tai vienas iš prie Izraelio sienų esančių priešų.
„Hezbollah“ – gana didelė ir įtakinga teroristinė organizacija, kuri paramos sulaukia ne tik Sirijoje, bet ir Irane. Reikėjo pasirūpinti, kad ginklai neatsidurtų jos rankose. Izraelis veiksmų ėmėsi nuo 2011 metų iš oro atakuodamas Sirijos ir Libano sieną, tačiau už antskrydžius neprisiimdamas atsakomybės. Tokie veiksmai buvo priskiriami Izraeliui, kuris oficialiai šiuo klausimu tylėjo tarsi vandens į burną prisisėmęs, tesakė, kad mes tiesiog sekame įvykius ir leidžiame suprasti, koks mūsų požiūris – kam reikėjo, tas mus suprato. Basharo al Assado reakcijos nebuvo, jis Sirijoje užsiėmė savo reikalais. Tokia situacija tęsėsi kelerius metus, antskrydžių būta ne mažiau. Po kiekvieno tokio smūgio visi puikiai suprato, kad regione veikia Izraelis. Situacija pakito, kai Sirijos konflikte aktyvesnio vaidmens ėmėsi Rusija.
Jeigu pažvelgtumėme į žemėlapį, kalbant apie vakarinę Sirijos dalį, pakrantės juostą kontroliuoja alavitų grupuotės. Tai B. al Assado pajėgos. B. al Assadas – alavitų mažuma, valdanti Siriją. Visi tie pakrantės regionai yra Sirijos kariuomenės rankose. Jeigu pažiūrėtume į Sirijos ir Irako sieną, ją kontroliuoja kurdų kovotojų susivienijimai, kurie, tiesą sakant, bendradarbiauja su Izraeliu. Jie savo rankose turi teritoriją prie Irako ir Sirijos sienos. Iš Sirijos teritorijos pažvelgus į Sirijos ir Libano sieną, ten veikia „Hezbollah“. Ji į Siriją pasiuntė saviškių, nes ir ten puikiai supranta, kad ir „Islamo valstybė“, ir „Jabhat al-Nusrah“ gali įžengti ir į Libaną. Dėl šios priežasties su jais reikia kovoti Sirijos teritorijoje.
Taip kad šiandien Sirija praktiškai padalinta į alavitų teritoriją šalies vakaruose tarp Libano ir Sirijos, kurdų prie sienos su Iraku, o šalies viduryje ir pietryčiuose – „Islamo valstybės“ kontroliuojamos vietovės. Damaskas atsidūrė alavitų rankose. De facto Sirija padalinta į atskirus kąsnelius. Rusai atėjo į vakarines teritorijas – padėti alavitams. „Islamo valstybė“ minėtuose rajone pradėjo puolimą. O kas toliau? Už jų Maskva, kitaip sakant, jūra. Trauktis nėra kur. Iš ten ir pasipylė pabėgėliai.
Kai tik buvo paskelbta, kad Rusija pasirengusi į Siriją pasiųsti savo karių, Izraeliui kilo dilema: jeigu būtų priimtas sprendimas smogti vienai ar kitai kolonai, tai jau rytoj atsiranda rizika užpulti koloną su Rusijos kariais. Kam Izraeliui visa tai? Su tuo susijęs ir toks skubus Benjamino Netanyahu vizitas į Maskvą.
Jis konkrečiai įvardijo, ką galima daryti Sirijoje, įvardijo siekius, kurių pagrindinis – išspręsti savo problemas su amerikiečiais, tačiau linija prie Libano ir Sirijos sienos, besidriekianti iki alavitų mažumos pakrantės ruože – tai teritorija, kurią galima vadinti išskirtinai Izraelio interesų zona.
Golando Aukštumos – teritorija, apie kurią net neverta diskutuoti. Viskas, kas ten Izraeliui pasirodys nepriimtina, taps teisėtu tikslu. Tai Izraelis davė aiškiai suprasti Rusijai, turėdamas galvoje Irano karius, kurie pastarosiomis savaitėmis itin aktyviai bandė dėl bendradarbiavimo susitarti su B. al Assado pajėgomis. Irane visi viską taip pat labai puikiai supranta.
– Tai, kad Sirijoje pasirodė Rusijos karių, destabilizuoja padėtį, tad ar jie iš tikrųjų gali padėti B. al Assadui užbaigti krizę Sirijoje?
– Svarbu atskirti Izraelio interesus ir Izraelio bei Amerikos valdžios santykius. Izraelis – Jungtinių Valstijų sąjungininkas. Savaime suprantama, jeigu B. Netanyahu ir Amerikos prezidentą Baracką Obamą sietų geri santykiai, apie jokius skubius vizitus į Maskvą nebūtų nė kalbos. Dėl blogų asmeninių B. Netanyahu ir B. Obamos santykių peršasi išvada, kad Izraelio strateginės svarbos sprendimai turi savotišką asmeniškumo šešėlį.
Tai reiškia maždaug „geriau palaukime, kol įvyks pokyčiai (pasikeis valdžia), o kol kas turime spręsti savo problemas – kalbėtis su rusais, duoti užuominų Iranui, spręsti Jordanijos klausimą ir t.t.“. Tiesa, Izraelis ir Jordanija labai glaudžiai bendradarbiauja kovoje su „Islamo valstybe“.
Izraeliui „Islamo valstybė“ šiandien nėra pati didžiausia grėsmė. Nekalbant apie Irano keliamą pavojų, dar turime „Hezbollah“ ir „Hamas“. Izraelis puikiai supranta: jeigu nepadės šalims, kovojančioms su „Islamo valstybe“, šios teroristinės organizacijos grėsmė netruks tapti didžiausia ir baisiausia. Dėl šios paprastos priežasties mes padedame Jordanijai, jeigu reiks padėti Rusijai – padėsime ir Rusijai. Vertinant tokiu požiūriu, Izraeliui patogu, kad Rusija stojo į kovą su „Islamo valstybe“. Visai kitas klausimas, kaip Rusija gali kurti koaliciją, remdamasi Iranu, „Hezbollah“ ir B. Assadu, kai šie trys šios koalicijos elementai yra aršūs Izraelio priešai – kažkoks paradoksas.
– Ar Rusija pajėgi padėti B. al Assadui susigrąžinant teritorijų kontrolę?
– Nesu tikras. Rusijos tikslas – ne padėti B. al Assadui, ne noras jam sugrąžinti visų Sirijos teritorijų kontrolę, o noras neleisti prarasti alavitų rajonų, jį ten palaikyti. Išlaikyti valdžią minėtose teritorijose įmanoma, įmanoma klausimą sprendžiant politiniu keliu.
Kurdai taip paprastai savo teritorijų neatiduos. Jie kontroliuoja dalį Sirijos teritorijos ir iš esmės svajoja įkurti savo valstybę. Ar galima įsprausti „Islamo valstybę“ į kampą centriniuose Sirijos rajonuose? Tai būtų labai sudėtinga. „Islamo valstybė“ – kaip ir „Hamas“. Tai ginkluota grupuotė, kurią palaiko socialine padėtimi nepatenkinti žmonės.
– Ar tai labai pavojinga grupuotė?
– Ji gali būti kad ir minimaliai ginkluota, bet jeigu už jos stovi moterys, senukai ir vaikai, įtikėję bendro kalifato idėja, su jais kovoti labai sunku. „Islamo valstybė“ ir „Hamas“ – dvi labai panašios idėjos. „Hamas“ idėja Gazoje skelbia, kad kiekvienas vaikas privalo kariauti prieš sionistinį priešą. Tai idėja, kuria tiki masės.
Tai jums ne „Hezbollah“ – „Hezbollah“ tai teroristinė organizacija, turinti galingą vadovybę, griežtą veiklos strategiją, kontrolę, t.t. „Islamo valstybė“ – tai ideologija, armija, savo ideologiją brukanti užgrobtų teritorijų gyventojams. Žmonės palaiko „Islamo valstybę“. Ši radikaliojo islamo ideologija užkrečia žmonių, kuriuos kontroliuoja, protus. Žmonės nelieka nuošalyje. „Islamo valstybė“ kontroliuoja žmones, kurie pasirengę bet kurią akimirką stvertis ginklo. Tai ir baisiausia. Kaip kovoti su vaikais ir moterimis, teigiančiomis, kad jos gimdys daugiau vaikų vien tam, kad jie galėtų tapti „Islamo valstybės“ mirtininkais. Yasseras Arafatas kartą pasakė tokią frazę: pats slapčiausias ir galingiausias arabų ginklas – arabių įsčios. Jeigu kas penkioliktas žmogus pasirengęs tapti mirtininku, kaip jūs ketinate su jais kovoti?
– Ką galite pasakyti apie rusų bazes Sirijoje?
– Kiek man žinoma, Tartuse buvo techninio aptarnavimo bazė. Prieš prasidedant įvykiams Sirijoje, ten buvo ne daugiau 50 karių. Karinė bazė – vieta, kur gali atplaukti laivas, o tai reiškia, kad ten galima pasiųsti bet kurį dalinį. Per pastarąjį mėnesį rusai nuveikė ne mažai – jie prailgino pakilimo-nusileidimo taką Latakijos rajone, ten ramiausiai leidžiasi lėktuvai. Kalbama, kad ten apie 2 tūkst. karių, bet man atrodo, kad jų žymiai daugiau, nes vien dešimčių lėktuvų saugumo užtikrinimui reikia kelių tūkstančių karių. Būtina nepamiršti ir fakto, kad vos už kelių dešimčių kilometrų vyksta mūšiai su „Islamo valstybe“.
Visa ši istorija su Sirija man primena istoriją su Jugoslavija, kai Borisas Jelcinas į Prištiną pasiuntė Rusijos karių. Kai jie ten įriedėjo savo šarvuočiais, teko pradėti skaitytis su Rusija. Čia tokia pati istorija, tik visai kitas mastas. Sirija visada buvo Rusijos partnerė, ir jos interesai Sirijoje puikiai suprantami. Izraeliui jie taip pat suprantami, jis rusams savo požiūrį išsakė gana aiškiai.
Visa ši situacija susijusi su silpna amerikiečių pozicija. Jungtinės Valstijos B. Obamos epochos metu Artimuosiuose Rytuose padarė nemažai labai didelių klaidų, ir tos klaidos gana brangiai kainavo pačiam Izraeliui. Viskas artimiausiu metu pasikeis. Izraelyje spėja, kad, iš prezidento posto pasitraukus B. Obamai, Jungtinių Valstijų politika Artimuosiuose Rytuose pasikeis, įgaus konkretumo.
– Kitaip tariant, regione trūksta griežtesnės Jungtinių Valstijų pozicijos?
– Ne griežtos, o ne konkrečios Jungtinių Valstijų pozicijos. Galėtų imti ir pareikšti: vyručiai, čia pas jus raudona linija. Tik perženkite ją... Net nereikia nurodymo „šauti“, Jungtinės Valstijos visada šaudė be perspėjimo, čia tik B. Obama turi įprotį perspėti ir nešauti. Pastaraisiais metais susiklostė tokia situacija, kad Izraeliui tenka kažkaip pačiam spręsti klausimus. Aišku, ne be Amerikos pagalbos, bet finansinė ir techninė pagalba tai dar ne viskas. Reikia ir brolio, besimokančio vyresnėje klasėje, jeigu galima taip pasakyti, paramos. O tas vyresnysis brolis kažkur pasiklydo.
