Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!
O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen.“ (Gal 6, 14–18)
Spalio 4 dieną pranciškonų liturginiame kalendoriuje – šv. Pranciškaus Asyžiečio iškilmė. Šiais Pašvęstojo gyvenimo metais verta glaustai prisiminti šio didžio šventojo gyvenimą.
Pranciškus gimimą Asyžiuje 1181 metų pabaigoje arba 1182 metų pradžioje. Jis priklausė turtingai šeimai – tėvas prekiavo audiniais – ir nerūpestingai leido paauglystę ir jaunystę, žavėdamasis savo laiko riteriškais idealais.
Dvidešimties metų dalyvavo viename karo žygyje ir pateko į nelaisvę. Susirgo ir buvo paleistas. Grįžus į Asyžių, prasidėjo ilgas dvasinio atsivertimo procesas, paskatinęs pamažu atsisakyti iki tol praktikuotos pasaulietinės gyvensenos.
Į šį laikotarpį įsirikiuoja garsusis susitikimas su raupsuotuoju, kurį Pranciškus nulipęs nuo arklio pabučiavo ramybės bučiniu, ir Nukryžiuotojo žinia nedidelėje šv. Damijono bažnyčioje. Nukryžiuotasis jį užkalbino triskart tardamas: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano griūvančius namus.“
Šiame paprastame įvykyje, šv. Damijono bažnyčioje iš Viešpaties išgirstuose žodžiuose, glūdi gili simbolika. Šventasis Pranciškus tiesiogiai pašaukiamas atstatyti šią mažą bažnyčią, tačiau apgriuvęs pastatas simbolizuoja dramatišką ir nerimą keliančią ano meto Bažnyčios padėtį: paviršutinišką tikėjimą, kuris gyvenimą nei ugdo, nei perkeičia, drungną dvasininkiją, meilės atšalimą – vidinį Bažnyčios nuosmukį, lydimą ir vienybės irimo atsiradus ereziniams sąjūdžiams.
Tačiau šios irstančios Bažnyčios viduryje stovi ir kalba Nukryžiuotasis, kviečiantis atnaujinti, pašaukiantis Pranciškų savo rankomis konkrečiai atstatyti šv. Damijono bažnyčią, simbolizuojančią gilesnį pašaukimą savo radikaliu tikėjimu ir karšta meile Kristui atnaujinti pačią Kristaus Bažnyčią.
Šis įvykis, nutikęs tikriausiai 1205-aisiais, primena kitą panašų įvykį 1207 metais – popiežiaus Inocento III sapną. Tas sapne išvydo, kad šv. Jono bazilika Laterane, visų bažnyčių motina, jau griūva, tačiau ją pečiais dar remia mažas ir nereikšmingas vienuolis.
Viena vertus, įdomu tai, jog ne popiežius laiko bažnyčią, kad ši nesugriūtų, bet mažas ir nereikšmingas vienuolis, kuriame popiežius atpažįsta vėliau jo aplankyti atvykusį Pranciškų. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad šv. Pranciškus Bažnyčią atnaujina ne be popiežiaus ar jį atmesdamas, bet bendrystėje su juo.
Apie tris metus Pranciškus gyveno kaip atsiskyrėlis, kol 1208 m. jo atsivertimo kelionėje žengiamas dar vienas esminis žingsnis. Šventasis Pranciškus išgirsta ištrauką iš Mato evangelijos – Jėzaus kalbą į misiją siunčiamiems apaštalams ir pasijunta pašauktas gyventi neturte ir atsidėti pamokslavimui.
Prie jo prisijungia kitų palydovų, ir 1209 m. jis leidžiasi į Romą pranešti popiežiui Inocentui III apie naujos krikščioniškojo gyvenimo formos projektą. Didis popiežius priėmė jį tėviškai; paties Viešpaties apšviestas, jis suvokė Pranciškaus pažadinto sąjūdžio dieviškąją kilmę ir palaimino Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) misiją.
Nepakartojamą brolių plėtrą – jie pradėjo misijas įvairiose Europos šalyse ir net Maroke – 1218 m. parėmė ir Inocento III įpėdinis, popiežius Honorijus III. 1219 m. Pranciškus gavo leidimą vykti į Egiptą pakalbėti su musulmonų sultonu Melekel-Kameliu ir ten skelbti Jėzaus Evangeliją. Metraščiuose pranešama, jog musulmonų sultonas priėmęs jį palankiai ir nuoširdžiai.
1224 m. Lavernos kalne, maldos vienumoje, Pranciškus išvysta Nukryžiuotąjį serafimo pavidalu ir per susitikimą su nukryžiuotu serafimu gauna stigmas, taip susivienydamas su nukryžiuotu Kristumi – dovana, išreiškianti jo artimą tapatinimąsi su Viešpačiu.
Pranciškus mirė 1226 m. spalio 3 d. mažoje Porciunkulės bažnyčioje, stovinčioje lygumoje prie Asyžiaus. Palaiminęs savo dvasinius vaikus, jis mirė gulėdamas ant plikos žemės. Po dvejų metų popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju.
Pranciškus buvo „alter Christus“, tikrai gyva Kristaus ikona. Jį vadino ir „Kristaus broliu“. Toks iš tiesų ir buvo jo idealas – būti tokiam kaip Jėzus; kontempliuoti evangelijų Kristų, nuoširdžiai jį mylėti, sekti jo dorybėmis.
Mokydamas savo dvasinius vaikus, Pranciškus ypač pabrėždavo vidinį ir išorinį neturtą. Pirmasis Kalno pamokslo palaiminimas – „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3) – šventojo Pranciškaus gyvenime ir žodžiuose tapo tikrove.
Dar vienas būdingas Pranciškaus dvasingumo bruožas yra visuotinio broliškumo jausmas ir meilė kūrinijai, įkvėpusi jo garsiąją „Saulės giesmę“. Pranciškus mums primena, kad kūrinijoje skleidžiasi Kūrėjo išmintis ir palankumas. Jis laiko gamtą kalba, kuria Dievas su mumis kalba ir per kurią tikrovė tampa suprantama, ir mes galime kalbėti apie Dievą ir su Dievu.
