Sovietinis palikimas net ir po dvidešimt penkerių nepriklausomybės metų sunkiai išraunamas. Kauno rajone iki šiol galima rasti aną laikmetį primenančių simbolių.
Poetas šlovino Sovietų Sąjungą
Garliavoje yra gatvė, pavadinta Vytauto Montvilos (1902−1941) vardu. Nedaugelis galėtų padeklamuoti šio poeto eiles, bet viena jo frazė įstrigo, turbūt, amžiams: „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiem laikam“.
V.Montvila buvo Prezidento Antano Smetonos valdymo metodų priešininkas, 1929−1931 metais už valdžios kritiką ne kartą atsidūrė kalėjime. Sovietinę okupaciją V. Montvila pasitiko rusų poeto Vladimiro Majakovskio fraze: „Mano revoliucija“.
V. Majakovskis buvo vienas žymiausių bolševikų revoliucijos bei pirmųjų sovietinių metų rusų poetas. Tarpukario Lietuvoje cenzūra draudė V. Majakovskio poemas „Vladimir Iljič Lenin“, „Chorošo“ (1927), pjesę „Banja“ (1929), kuriose buvo aukštinamas Leninas.
Poetas V. Montvila dažnai kalbėjo mitinguose, skaitė savo eilėraščius fabrikuose, dėkojo Sovietų Sąjungai, kuri padėjo „užversti juodžiausią mūsų istorijos lapą“. Jis eilėraščiais apdainuodavo reikšmingus įvykius: Komunistų partijos suvažiavimą, Raudonosios armijos įžygiavimą į Lietuvą, Rusijos proletariato vado Lenino gimtadienį ir pan.
1941 metų liepos 7 dieną vokiečių gestapininkai V. Montvilą areštavo kaip bolševiką. Jo kaltės įrodymas buvo verčiamos V. Majakovskio poemos „Gerai“ rankraštis. Liepos 19 d. poetas buvo sušaudytas Kauno VII forte.
Kaune, Vytauto parke, 1959 m. buvo pastatytas paminklas V. Montvilai. Jo vardo alėjos ir aikštės Kauno neliko dar 1990 metų liepą. Dabar tai − Perkūno alėja ir aikštė. Marijampolėje V. Montvilos gatvė pervadinta dar 1990 metų rugsėjo mėnesį. Vilniuje V. Montvilos gatvė pervadinta Švitrigailos vardu apie 2000 metus.
Sprendimas peršasi savaime
Jei garliaviškiai taip pat apsispręstų atsikratyti kontraversiško poeto vardu pavadintos gatvės, savaitraštis siūlo labai paprastą sprendimą. Jam įgyvendinti netgi nereikėtų gaminti naujų gatvių lentelių, nesikeistų gyventojų adresai.
2003 metais mirė žymus Lietuvos kompozitorius Vytautas Montvila, gimęs 1935 metais Kaune. 1959 metais jis baigė Lietuvos muzikos akademijos (tada Konservatorijos) fagoto, o 1964 metais − kompozicijos specialybes.
V. Montvila sukūrė daug ryškių muzikos kūrinių. 1969 metais vyrų choras „Varpas“, tarptautiniame chorų konkurse Italijoje atlikęs V. Montvilos „Sodauto“, laimėjo pirmąją premiją ir aukso medalį. Šio autoriaus simfoninis kūrinys „Gotiškoji poema“ daug kartų skambėjo Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse.
Didelio pasisekimo sulaukė jo „Atgimimo simfonija“, taip pat kamerinė muzika − kūriniai styginių kvartetui, fortepijonui ir kt. V. Montvila, pasak muzikologų, buvo vienas iš moderniosios lietuvių muzikos pradininkų.
Apie 40 metų V. Montvila dirbo garso režisieriumi (iš jų 10 metų Lietuvos radijuje, likusius − Kompozitorių sąjungoje), įrašė daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių. Jis 1953–1954 m. buvo Kauno muzikinio teatro orkestro, 1954–1958 m. Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro fagotininkas.
Išdrįso apeiti valdžios draudimus
Nepaisydamas anuometinių geležinės uždangos sąlygų, V. Montvila ilgą laiką susirašinėjo su žymiausiais Vakarų kompozitoriais Karlheinzu Štokhausenu, Djerdžiu Ligečiu, Amerikoje gyvenusiu Vytautu Bacevičiumi.
Dėl savo 1968 metų kūrinio „Trikampiai“ sovietiniais laikais jis turėjo didžiulių nemalonumų. Apie tai savaitraščiui pasakojo muzikologas, enciklopedininkas Arvydas Karaška, daug metų artimai bendravęs su kompozitoriumi V. Montvila.
„Trikampiai“ buvo labai modernus kūrinys. Konfliktas kilo, nes Vytautas išsiuntė jo natas į užsienį. Be Maskvos, cenzūros įstaigos Glavlito žinios. Tai buvo baisiausias nusikaltimas. Už tai jis gavo per kepurę, Vytauto vos neišmetė iš kompozitorių sąjungos“, − pasakojo A. Karaška. Anot jo, Vytautas buvo labai jaunatviškas žmogus, visada sveikai maitinęsis.
„Girdėjau tą poeto V. Montvilos frazę apie Leniną. Kartais nutinka tokių dalykų. Juk Algirdo Brazausko lūpose irgi kažkada suskambo istorinė frazė apie vėliavą („Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“).
Keisti gatvės pavadinimą? Bėda ta, kad ant lentelių vis tiek liks tik vardas ir pavardė. Tačiau šis pasiūlymas įdomus, ir gana lengvai įgyvendinamas. Kartais tenka keisti pavadinimus, pavardes. Juk po karo Austrijoje visi Hitleriai norom nenorom keitėsi savo pavardes“, − kalbėjo A. Karaška.
Našlė nudžiugo išgirdusi idėją
Susisiekėme su V. Montvilos našle, garsia pianiste, pedagoge Milda Lapėnaite. „Gatvė mano vyro garbei? Labai netikėtas jūsų klausimas. Žinoma, tai būtų labai malonu. Tik nežinau, ar taip būtų teisinga. Mano vyras turėjo tam tikrų konfliktų su to meto valdžia. Prisimenu „Trikampius“, kūrinį fleitai ir fortepijonui. Tada tai buvo labai populiarus kūrinys, tik ne man spręsti apie jo meninę vertę. Žinau, kad jis nė vieno kūrinio apie partiją neparašė“, − sakė praeityje garsi pianistė, pedagogė Milda Lapėnaitė.
Moteris pasakojo, kad yra pasiligojusi, sunkiai vaikšto dėl klubo sąnario išnirimo, ir neturi nei galimybių, nei jėgų pati pasirūpinti savo vyro atminimu. „Gyvenu penktame aukšte, sunku man dabar“, − atsiduso pianistė.
Gyventojai nesutaria
Garliavos gyventojas Mindaugas Babonas šio straipsnio autoriui yra pasakojęs, kad prieš daugiau nei dešimt metų norėjo inicijuoti gatvės pavadinimo keitimą, bet tada ne visi gyventojai tam pritarė.
Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė savaitraščiui teigė, kad pastaruoju metu nėra sulaukusi gyventojų pasiūlymų dėl šios gatvės pavadinimo keitimo. „Seniūne dirbu ketverius metus, tačiau tokio prašymo tikrai nebuvo. Jei tik bus toks pasiūlymas, svarstysime jį su bendruomene, seniūnaičiais“, − sakė N. Tarvydienė.
Ji sakė žinanti apie V. Montvilą ir jo darbus. „Tai − praeitis, mūsų istorija. Jei tik bus gyventojų pasiūlymas keisti gatvės pavadinimą, svarstysime jį“, − teigė seniūnė.
Nesureikšmina poeto politinių pažiūrų
Dar 1989 metais savo name maisto prekių parduotuvę atsidariusi V. Montvilos gatvės gyventoja Palmira Kairaitienė iš pradžių negalėjo prisiminti garsiojo poeto, tačiau užuomina apie Leniną padėjo.
„A, taip, žinoma, prisimenu jį. Man visai patiko jo kūryba. Jo požiūris manęs nelabai domina. Man jis neužkliuvo. Kaip ir Salomėja Nėris. Apie ją dabar daug kalbama, kad ji tokia ir anokia, net jos muziejų norėjo uždaryti. Bet juk ji buvo tokia puiki poetė, jos eilės labai gražios. Juk tada kūrėjai buvo priversti kalbėti tokiais žodžiais. O kas žino, ką V. Montvila iš tiesų mąstė, kas buvo jo širdy? Niekas negali to pasakyti.
Negaliu žmonių teisti už jų išsakytas mintis. Juk kitaip rašytojai galėjo atsidurti Sibire. Gal jie dėl to labai kentėjo ir skaudulį nusinešė į kapus. Jei žmogus norėjo kurti, gyventi čia, jis turėjo rinktis. Aišku, buvo žmonių, kurie pasirinko kitą kelią, – priešintis. Kur jie atsidūrė? Arba toli, arba po žeme“, − svarstė P. Kairaitienė.
Jai neužkliūva gatvės pavadinimas. „Pervardinti? Šioje gatvėje gyvena daug patriotų, kurie nukentėjo nuo sovietinės valdžios. Tačiau ir jiems neužkliūva gatvės pavadinimas, jo nesureikšmina. Mano uošviai taip pat nukentėjo. Uošvienės du broliai žuvo partizanų rinktinėje“, − pasakojo ponia Palmira.
Garliaviškę sudomino siūlymas gatvę pervadinti kito V. Montvilos garbei. „Kodėl gi ne? Bet tiems, kurie nesusiję su muzika, bus visiškai vienodai. Neverta to sureikšminti. Arba suteikime visoms gatvėms gėlių, medžių pavadinimus, jie niekam nieko bloga nepadarė“, − sakė moteris.
Labiausiai nenori keitimų dokumentuose
Garbaus amžiaus ponia Genovaitė iš pradžių nepatikliai sureagavo į idėją apie gatvės pavadinimo keitimą. „Perrašyti gatvės pavadinimą? Oi ne, vėl keisti dokumentus. O kas tas Montvila buvo? Ar jis buvo blogas žmogus?“, – domėjosi senolė.
„Paskutiniais metais ta tarybinė valdžia nebuvo tokia bloga, bet vis tiek tai buvo svetima valdžia. Juk mes labai norėjome nepriklausomybės. Visą laiką galvodavau: kaip čia pasakyti užsieniui, kad labai trokštame laisvės“, − kalbėjo Genovaitė.
Ji pati patyrė žiaurią sovietinę represijų sistemą. „Buvau ištremta, gyvenau Sibire, Kazachstane. Mane areštavo, kai mokiausi gimnazijoje. Aš nemėgau to Stalino, rašydavau šį bei tą apie tai. Įskundė mane komjaunuoliai. Vėliau tie komjaunuoliai pasakojo, kad laikraščiai apie mane rašė, jog aš „aktyviai veikiau“. Bet neturėjau 18 metų, tai palaukė, kol galės teisti. Gavau 10 metų lagerio su turto konfiskavimu. Dieve, kokį turtą? Nugriovė tvartą, nuvežė į mokyklą ir sudegino. Dar paėmė kiaulę ir avį. Tai buvo mano turtas“, − juokėsi Genovaitė.
Ji iki šiol prisimena dieną, kai mirė tuometinės Sovietų Sąjungos vadas Stalinas. „Visus kalinius sušaukė į aikštę. Ėmė pasakoti, kad mirė draugas Stalinas. O mes negalime prunkšti, iš karto gautume 25 metus lagerio. Buvo labai sunku susilaikyti. Kai sugrįžome į kameras, tai visi smagiai juokėmės. Į Lietuvą grįžau jau po 1953 metų. Laukiau dar 8 metus, kol sugrįš vyras“, − pasakojo moteris.
„Sakote, būtų ta pati pavardė? Tada labai gerai, aš sutikčiau. Svarbu, kad dokumentų nereikėtų keisti“, − dar kartą gatvės pavadinimo keitimu pasidomėjo Genovaitė.
Atsikratyti propagandos simboliais užtrunka
Kaune nuo Vytauto Didžiojo tilto sovietinė simbolika nuimta tik šių metų vasario mėnesį. Tik 2014 metų gruodį Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pritarė siūlymui išbraukti ant Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto esančią sovietinę simboliką iš vertingųjų tilto savybių sąrašo. Tuometinis meras Andrius Kupčinskas pripažino, kad situacija, kai Kaune savivaldybė neturėjo teisės pašalinti sovietinių simbolių, buvo labai nemaloni.
Bareljefus su penkiakampėmis žvaigždėmis ir Lietuvos SSR herbus ant keturių tilto pilonų planuota išmontuoti iki Kauno miesto savivaldos 600 metų jubiliejaus šventės 2008-ųjų pavasarį, kai tiltui buvo grąžintas Vytauto Didžiojo vardas. Bet tokio miesto vadovų noro paveldosaugininkai nepalaimino.
Nuimtos Aleksoto tilto detalės nebuvo atiduotos saugoti ar eksponuoti, vietoje to jos buvo parduotos ir išlydytos, šitokiu būdu siekiant bent iš dalies padengti demontavimo išlaidas.
Vilniaus savivaldybės sprendimu liepos mėnesį skulptūros nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos, remiantis jų būkle ir galimu pavojumi praeiviams. Klausimas dėl jų grąžinimo atidėtas neribotam laikui. Sunku įsivaizduoti, kas turėtų įvykti, ir kas išdrįstų šias skulptūras grąžinti atgal ant tilto.
Dauguma rado vietą Grūto parke
Lietuvoje 1989–1994 m. buvo demontuoti 42 sovietiniu laikmečiu dvelkiantys paminklai, stovėję miestų ar miestelių centruose. Dauguma iš jų vietą rado Grūto parke, eksponuojančiame sovietinius paminklus.
Kaune dar yra gatvių, turinčių Ekskavatorininkų, Statybininkų ar Darbininkų pavadinimus. Nesunku suprasti, kuriuo laikotarpiu jos buvo taip pavadintos. Visgi jos kauniečių nedirgina tiek, kad būtų verta stačia galva pulti ir keisti kitais pavadinimais.
Verta pažymėti, kad Kaune, turinčiame daugiau nei 1400 gatvių, neliko nė vienos, pavadintos svarbaus sovietinio laikotarpio veikėjo vardu.
Bene paskutinį kartą Kaune su gatvės pavadinimu, kuris primintų sovietinę praeitį, atsisveikinta 1999 metų spalio 5 dieną. Tada sovietinių laikų generolo majoro Adolfo Urbšo (kartais jis painiojamas su nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu) gatvė buvo pervadinta Geležinio vilko vardu.
