1) Ar pabėgėliai – nusikaltėliai?
Nežinau, kas bus, kai juos apgyvendins vokiškuose getuose. Bet štai ką pasakė Serbijos Pietuose, Preševe, kur kasdien išduoda dokumentus keturiems tūkstančiams pabėgėlių.
– Ar pas jus yra nusikalstamumas?
– Ne. Gali neblaivus gulėti – niekas neapiplėš.
– Kodėl?
– Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįstame.
– Bet dabar čia – tūkstančiai svetimšalių. Ar kas dingo, ką nors nužudė?
– Ne, viskas kaip ir anksčiau. Policijos rūpestis – kad mokiniai nerūkytų.
Preševas, Belgradas, Subotica, Chorgošas – šiuo maršrutu jie ėjo į Europą, kol Vengrija neuždarė sienos. Šiuo maršrutu ėjau ir aš. Niekur niekas nesiskundė pabėgėliais. Tik tiek, kad labai šiukšlina.
2) Pabėgėliai – atmatos?
Nemanau, kad Maskvos ar Vilniaus troleibuse piko valandomis važinėja daug mokslinį laipsnį turinčių žmonių. Štai ir Serbijos keliuose sutikau tik vieną mokslų daktarą.
Jis ėjo lygiai kaip ir visi, su džinsais ir kuprine, o kuprinėje – lavašas, konservai ir dokumentas, suteikiantis teisę per 72 val. pereiti šalį. Paskui tu – nelegalas, pusšimtis baudos, deportacija.
Nuo daugybės arabų, kurdų ir persų jis skyrėsi tik tuo, kad galėjo pasamprotauti apie Rusijos buvimą Sirijoje ir Amerikos – Irake. Tačiau su juo ėjo du vaikai ir devintą mėnesį nėščia žmona, tad jam geopolitika nerūpėjo. Reikėjo laiku spėti nuo sienos iki sienos. Reikėjo spėti, kad žmona gimdytų ne dulkėtos autostrados Skopjė–Belgradas kelkraštyje. Ir jokiu būdu ne autobuse, kur mes – 60 pabėgėlių ir vienas rašytojas – važiavome vieni kitiems ant galvų, sumokėję penkergę (ketvirtį Serbijos dinaro) ir tikėdamiesi, kad mūsų neapgaus.
3) Pabėgėliai – dykaduoniai?
Taip, tikriausiai. Minioje visada yra tinginių ir banditų. Tai statistika. Bet man vis dažniau pasitaikydavo programuotojų. Inžinierių. Ūkininkų. Įvairiausių daiktų pardavėjų. Buvo siras, vaistinės savininkas, ją sugriovė per artilerijos šaudymą, ir jau nebeaišku, kas šaudė – valdžia ar sukilėliai. Pakistanietis mechanikas, kuri suremontavo automobilį neteisingam žmogui, todėl už jo galvą paskyrė premiją.
Moterys – daugiausia namų šeimininkės. Bet ir to, sutikite, negalima vadinti dykaduoniavimu. Daug tradicinių „moteriškų“ profesijų. Mokytojos, gydytojos.
Dar buvo afganistanietis Džavadas, sutrikusio intelekto vystymosi vaikų mokyklos mokytojas. Beje, tos mokyklos nebėra. Džavadą kankino talibai, jis norėjo paaiškinti, už ką, bet aš taip ir nesupratau. Per prastai kalbėjo angliškai. Bet gal ne kalbos mokėjimas esmė, o tiesiog kai kurių dalykų neįmanoma suprasti.
4) Pabėgėliai gali užkrėsti?
Belgrade, Bristolio parke, prie geležinkelio stoties, kur palapinių šimtai, o žmonių tūkstančiai, sutikau gydytoją. Savaime suprantama, savanorį. Maniau, išvysiu daugybę vienakojų ir vienaakių pilietinio karo aukų ir uždaviau klausimą, dėl kurio iki šiol gėda:
– O kur sužeistieji?
– Jūs ką, tyčia? Tikrinate mane ar ką? Seni ir sužeisti iki čia tiesiog neprieis! Gydytojas vaikščiojo su trimis vertėjais – iš arabų, persų ir urdu kalbų. Ir žmonės sakė, ką jiems skauda. Daugiausia – patempimai. Sulaužyti kojų pirštai. Spazmai. Kiti ilgo kelio padariniai. Buvo vienas smegenų sutrenkimas. Trys peršalimai. Bet jokių sunkių infekcijų. Jei kas ir buvo išbertas pūliniais ir opomis, tą atsijodavo pasienyje, karantine. Bet vargu ar tokių buvo daug. Sergantys neina į Europą. Todėl, kad nenori mirti kelyje.
5) Pabėgėliai – jauni vyrai?
Du trečdaliai vyrų, trečdalis moterų ir vaikų. Ir vyrai iš tiesų jauni. Pagrįstas klausimas: jei esi sveikas drūtas, kodėl palikai senus ir silpnus ten, karštame taške?
Ogi todėl, kad pabėgėliai už viską moka triskart brangiau. Ir kelias iš pragaro jiems atsieina vidutiniškai po 2 eurus už kilometrą. Iš Afganistano iki Serbijos – 10 tūkst. eurų. Iš Sirijos – tik 5. O norint eiti su šeima, suma daug kartų padidėja. Todėl su šeimomis neina. Šeimos lieka. Eina vieniši ir stiprūs.
Bet ne tik. Ėjau su žmonėmis iš Kobanės miesto, kurio nebėra. Tą mūšį pavadino „Kobanigradu“. Pagal analogiją su Staliningradu. Ir žmonės – mama, tėtis, dvynės – papasakojo, kaip pakeliui į čia juos mušė policininkai. Na, visus mušė. Moteris – per veidą, vaikus kur pakliuvo. Tai nutiko kažkur Makedonijoje. O ėjo jie 25 dienas.
Nėra pavojaus, kad Europą užtvindys jaunų ir stiprių vyrų su abejotinais moraliniais principais banga. Tiksliau, tokių vyrų Europoje yra, bet ne tarp pabėgėlių. Jie – ultradešiniosiose partijose.
6) Iš kur gi jie turi pinigų?
Todėl, kad pabėgėliai viską pardavė. Namus. Žemę. Galvijus. Ir pardavė greitosiomis, pigiai.
Yra ir tokių, kurie turi giminaičių Europoje. Taip, beje, gyvena daugelis. Ir Bulgarija, Rumunija, visos buvusios Jugoslavijos šalys. Taip gyvena ir Rusijoje – šeima siunčia stipriausią ir sumaniausią uždarbiauti į Maskvą, kad maitintų visą kaimą, visą aūlą. Taip ir pabėgėliai.
Bet didžioji dalis tiesiog eina, kur akys mato. Net nebūtinai į Vokietiją, kur geros išmokos.
– Žinai, man nusispjaut, kur mus priims. Kad ir Šveicarija, kad ir Rusija. Man netgi Serbija patinka. Čia – geras oras, geri žmonės ir toks chaosas, kad panašu į tėvynę. Kad tik ne atgal. Ten žudo.
Taip sakė jaunas arabas su tvarsčiu ant akies. Nepaklausiau, kodėl jam perrišta akis.
7) Pabėgėliai – narkomanai?
Taip, vieną sutikau. Rūkė dešrelės storumo suktinę. Serbijoje dėl to nėra rūpesčių, žemė derlinga, o kanapės – piktžolės, panašiai kaip dilgėlės. Vaikinas buvo iš Kamerūno. Sirijos pabėgėlių minioje jis išsiskyrė lygiai taip, kaip būtų išsiskyręs Gedimino prospekte.
Kokie vėjai atpūtė jį į Artimųjų Rytų karavaną? Kur jis gavo žolės, kalbėdamas tik laužyta prancūzų kalba? Ar patekęs kur nors į Naujininkus, jis pradės prekiauti heroinu? Klausimai, klausimai.
8) O kaip į pabėgėlius reaguoja vietiniai?
Gerai. Ypač gerai – Serbijos Pietuose, kur daug musulmonų, albanų.
Bet ir Šiaurėje normaliai. Šalyje, išgyvenusioje pilietinį karą, bombardavimus ir etninius valymus, pabėgėliai vertinami labai supratingai. Galbūt tik todėl, kad jiems čia – tik tarpinė stotis.
– Brolis pjauna brolį. Kuo artimesnė giminystė, tuo stipriau pjauna. Ką mes darėme su kroatais? Ką kroatai su mumis? O juk esame praktiškai ta pati tauta... Na o pabėgėliams neturime klausimų.
Taip sakė vaikų teatro Suboticoje aktorė. Ji šiaip padėjo pabėgėliams. Todėl, kad jie – geri žmonės. Ir todėl, kad sezonas dar neprasidėjo.
9) Pabėgėliai – mums svetimi?
Pastebėjau: labiausiai imigrantų bijo kiti imigrantai. Tie, kurie atvyko šiek tiek anksčiau.
Tai labai pastebima Rusijoje, kur regionai mirę, o sostinė klesti, ir šis klestėjimas užtikrintas brangia nafta ir pigiu imigrantų darbu.
Ir tas, kuris jau 10 metų maskvietis, labiausiai nekenčia uždarbiautojų – girdi, privažiavo.
Plepėjau su vienu imigrantu iš Dniepropetrovsko. Jis vis gyrėsi, kad va jis – europietis, o tie, tamsiukai, – barbarai. Bet kas jame buvo europietiško, išskyrus tai, kad užaugo rytiniame Europos pakraštyje? Juk jis net Joyce‘o neskaitė.
Tarkime, ir jie neskaitė. Bet kur tada skirtumas?
10) Ar turėtume bijoti pabėgėlių?
Kaip norite. Jums spręsti.
Tiesa būna visokia. Vienokią kuria publicistai ir politologai, nekeldami kojos iš kabineto. Mano tiesa gauta lauke. Ji irgi turi trūkumą – stebėtojas buvo įsitraukęs, labai stipriai įsitraukęs į procesą. Spėjau pamilti žmones, su kuriais ėjau. Toje daugiakalbėje ir nekalbioje minioje pasijutau vienos žmonijos dalimi.
Tačiau iš jūsų šito niekas nereikalauja.
