Tai kas čia sudėtingo? Gal problema atsiranda todėl, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas įpareigoja juos nustatytini įstatymu? Mat kur įstatymas, ten ir politika. O kur politika – logikos būna nedaug . Prasideda virvutės tampymas: kas patraukliau, kas labiau įtiks ir pan. Ar išties čia viskas taip sudėtinga, kad niekaip nepajudame iš vieno taško?
Nesunku suprasti, kad sąvoka „gerai besimokantis pilietis“ yra kokybinė. Tačiau dažniausiai svarstomi kriterijai – kiekybiniai (tiesa, nežinau kokie vyksta debatai darbo grupėse). Siūloma gerai besimokančiu piliečiu laikyti tą, kurio pažymių vidurkis yra aštuoni (septyni ar pan.) balai arba tą, kurio pažymių vidurkis yra dvidešimt nuošimčių žemesnis už kažkokį kitą vidurkį.
Dar girdisi balsų susieti gerą mokymąsi su kreditais ir pan. Tačiau jau pats kokybinio rodiklio keitimas kiekybiniu yra subjektyvus ir negali būti priimtinas visiems. Visada kils klausimų kodėl tiek o ne daugiau ar mažiau. Pavyzdžiui, kodėl septyni balai o ne 6.95, kodėl dvidešimt nuošimčių o ne 19 ir panašiai. Tai ką daryti? Be to, skiriasi tiek aukštųjų mokyklų taikomi vertinimo metodai, tiek konkrečių dalykų keliami reikalavimai ir t.t.
Mano nuomone, problemos sprendimas akivaizdus. Kokybiniams rodikliams reikia nustatyti kokybinius kriterijus. Tam galima sugalvoti pačių įvairiausių būdų. Tarkime, galime pasiremti tiek universitetuose, tiek kolegijose sėkmingai diegiama ECTS ideologija. Nesileisdamas į detales pateiksiu tik vieną galimą variantą: „gerai besimokantis pilietis“ yra tas, kurio mokymosi metu įgytos kompetencijos atitinka nustatytą (pavyzdžiui, vidutinį) lygmenį. Lieka nuspręsti (aprašyti), kokie yra lygmenys ir ką jie reiškia. Bet ir čia viską turime po ranka. Švietimo ir mokslo ministerija baigia rengti studijų krypčių aprašus. Kiekviename tokiame apraše nustatomi ir mokymosi pasiekimų lygmenys. Kadangi čia galima įvairovė, tai nesiimu aptarinėti visų aprašų.
Tačiau kaip pavyzdžiu galiu pasiremti Statistikos studijų krypties aprašu, kurį rengiant teko nemažai padirbėti. Jame įvardijami trys pasiekimų lygmenys: puikus, tipinis ir slenkstinis. Kiekvienas iš jų detaliai aprašytas. Tipinis pasiekimų lygmuo būtų visai tinkamas kokybinis kriterijus sąvokai „gerai besimokantis pilietis“. O kokį pasirinkti vertinimo metodą (dešimt balę sistemą, tribalę ar kokią nors raidinę, pavyzdžiui a, b, c,...), yra pačios aukštosios mokyklos reikalas. Naudojama sistema privalo būti aprašyta kiekvienoje studijų programoje.
O studijų krypties aprašas nustato, kad „dėstytojas, vertindamas studentų studijavimo pasiekimus, turi vadovautis objektyvumo, nešališkumo, skaidrumo, abipusės pagarbos ir geranoriškumo principais‘‘. Dar būtina pridurti, kad kiekviena studijų programa yra akredituojama fiksuotam laikotarpiui. Besibaigiant eiliniam akreditacijos laikotarpiui, tarptautiniai ekspertai, be kitų sričių, privalo įvertinti ir konkrečios studijų programos taikomus studentų pasiekiamų rezultatų vertinimo metodus. Taigi bet koks vertinimų neatitikimas nustatytiems kriterijams neliktų nepastebėtas.
