O štai savaitei artėjant į pabaigą, iš įvairių Vokietijos žemių Berlyno link sklido vis garsesnė kritika. „Jie atidarė sienas ir paliko mus likimo valiai“, - pagrįstai priekaištavo vienas iš žemių ministrų, tais žodžiais išreikšdamas daugelio savo kolegų požiūrį į situaciją.
Atsakingi asmenys susidariusiai padėčiai apibūdinti vis dar vengia tokių žodžių kaip „chaosas“ ar „nepaprastoji padėtis“. Kad padėtis darosi nebevaldoma, pirmieji prisipažino Bavarijos politikai, išdrįsę Angelos Merkel sprendimą atverti Vokietijos sienas pabėgėliams pavadinti „pavyzdžio neturinčia klaida“. „Butelis atkimštas, ir neaišku, ar pavyks jį vėl užkimšti“, - su aiškia aliuzija į pasaką apie iš butelio paleistą Džiną sunerimęs konstatavo Bavarijos premjeras Horstas Seehoferis.
Vokietijos žemių vyriausybės kaltina šalies valdžią, kad šioji atidarė sienas pabėgėliams, spręsti iš to kylančias problemas palikusi žemėms, miestų bei miestelių savivaldybėms. Žemių vidaus reikalų ministrai perspėja dėl gilėjančios krizės, dramatiškai senkančių galimybių priimti ir apgyvendinti naujus, šimtais ir tūkstančiais į Miuncheną plūstančius, o iš Miuncheno – jau po visus Vokietijos žemių miestus bei miestelius paskirstomus pabėgėlius.
Pirmosios skubos klausimas: kur apgyvendinti tokias mases atvykėlių? Pabėgėlių priėmimo centrai kone visose žemėse jau seniai perpildyti. Ketvirtadienį tik dviejuose Vokietijos žemių pabėgėlių priėmimo centruose dar buvo laisvų vietų, iš viso – 850. O į Graikiją kasdien atvyksta nuo 2 iki 4 tūkstančių pabėgėlių. O prie Vengrijos sienos jų susitelkę apie 40 tūkstančių. Ir didžiosios dalies jų vienintelis išsvajotasis tikslas – Vokietija.
Vokietijos ginkluotosios pajėgos taip pat apibūdino padėtį kaip dramatišką. Penktadienį uždarame pranešime kariškiai pareiškė, kad „dėl susidariusios kritinės padėties“ žemėms būtina kariuomenės pagalba. Iki šiol pabėgėlių apgyvendinimui kariuomenė jau yra suteikusi 16.000 vietų, ir tuo jos galimybės esančios išsemtos.
Ima stigti netgi palapinių, lovų, čiužinių. Palapinių ir gyvenamųjų konteinerių rinka Vokietijoje – kaip iššluota. „Mes esame lėktuve, kuriam baigiasi kuras, ir nežinome, ką daryti“, - susidariusią padėtį vaizdžiai apibūdino vienas iš žemių ministrų.
Be savanorių pagalbininkų Vokietija jau seniai būtų patyrusi kolapsą
Žemių ir savivaldybių politikai karštligiškai ieško pastatų ar laisvų plotų palapinių miesteliams, kuriuose galėtų būti laikinai apgyvendinti prieglobsčio ieškantieji. Vietos administracijai neretai žaibiškai tenka paruošti vietas keliems šimtams atvykėlių. Ir iki šiol tai pavykdavo stebėtinai gerai, - tiek didelio administracijos pasiaukojimo bei organizuotumo, tiek ir gausių savanorių pagalbininkų dėka.
Taip didžiulė logistikos salė vietos valdžios sprendimu per 14 valandų paverčiama laikina pabėgėlių prieglauda. Arba tuščioje aikštėje per keliolika valandų išdygsta palapinių miestelis su valgykla, mobiliais tualetais ir dušais.
Vis dažniau laikina prieglobsčio ieškančiųjų pastoge tampa sporto klubų ar mokyklų sporto salės. O tai reiškia, kad nevyks fizinio lavinimo pamokos, kad sporto klubų nariai nebeturės kur sportuoti.
Berlynas planuoja dalį atvykėlių apgyvendinti buvusio oro uosto Tempelhofo pastate. Hamburge 700 pabėgėlių jau gyvena mugės teritorijoje. Nuo pereitos savaitės pabėgėliai vežami ir į Leipcigo mugę, kur viename pastate skubiai įrengta vietų 2 tūkstančiams pabėgėlių. Dėl to teko atšaukti mugėje numatytus renginius.
Erfurte pabėgėlių vaikams atiduoti Tiuringijos parlamentarų namai, kuriuose ligi šiol gyveno 60 žemės parlamentarų iš atokesnių Tiuringijos vietų. Be pastogės likusiems parlamentarams skubiai ieškoma alternatyvos.
Apie neeilinį pabėgėlių apgyvendinimo sprendimą pereitą savaitę pasakota žurnale „Focus“. Landshute (Bavarija) prireikus staigiai rasti vietą 246 pabėgėliams, vietos administracijai pavyko susitarti su didžiulės palapinėje įrengtos alinės, kurioje buvo ką tik pasibaigusi šventė, savininku. Palapinės šeimininkas pats suorganizavo savanorių meistrų, vertėjų, medikų – visko, ko prireikė atvykėliams įkurdinti ir priimti. Miesto gyventojos skubėjo vaišinti juos savo keptais pyragais.
Dortmunde, į kurio paskirstymo centrą iš Miuncheno traukiniais kas antrą dieną atvyksta apie pusė tūkstančio pabėgėlių, jais rūpinasi šimtai vietos savanorių. Vos tik pabėgėliai iš Dormundo paskirstymo centro išvežami į kitus Šiaurės Reino Vestfalijos miestus ir miestelius, savanoriai tuoj pat parengia patalpas naujai atvykstantiems priimti. Kai kurie dortmundiečiai šiai neeilinei pagalbos akcijai netgi pasiėmė atostogas. Daugelio žemių vietos administracija prisipažįsta, kad jei ne milžiniška savanorių pagalba, Vokietija jau seniai būtų patyrusi kolapsą.
Nors panašių šviesių pagalbos pavyzdžių Vokietijoje gausu, o ir visuomenės apklausos rodo, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų palankiai žiūri į pabėgėlius, vis dėlto netrūksta ir priešiškai, netgi kenkėjiškai nusiteikusių. Beveik nėra tokios dienos, kad Vokietijoje nedegtų pabėgėliams parengti pastatai.
Visuomenės poliarizaciją simboliškai atskleidžia pereitą savaitę Tiuringijoje, Gerstungeno miestelyje užfiksuotas atvejas, kai buvo padegtas namas, kurį jo savininkė facebooke paskelbė užleisianti pabėgėliams apgyvendinti.
Kaip nenuvilti pabėgėlių ir nesukelti vietos žmonių pavydo ar būgštavimų?
Nerasdami kitos išeities, kai kurių žemių politikai pabėgėliams apgyvendinti išnuomoja viešbučius. Taip antai Brandenburgo žemės vidaus reikalų ministerija Frankfurte prie Oderio pabėgėlius ilgesniam laikui apgyvendino keturių žvaigždučių viešbutyje „Ramada“. Kambario kainų ministerijos atstovas spaudai nenorėjo išduoti, tik sakė, kad tai esantys priimtini tarifai. Šis atvejas socialiniuos tinkluose sukėlė pavydo kupiną diskusiją.
Buvęs Berlyno-Neukiolno meras Heinzas Buschkowskis (SPD) kritikavo tokį valdžios sprendimą, sakydamas, kad pabėgėlių apgyvendinimas viešbučiuose neišvengiamai sukels pavydo bangą. Juk esama nemaža tuščių pastatų, tereikia juos laikinai konfiskuoti ir įrengti, kad taptų tinkami gyventi.
Dėl tokios nelygybės, kai vieni turi miegoti perpildytoje sporto salėje ant čiužinių, o kiti įkurdinami viešbučiuose, pavydas gali kilti ir tarp pačių pabėgėlių. To paties Berlyno-Neukiolno naujoji merė Franziska Giffey televizijos diskusijų laidoje pasakojo, jog vienas siras vos nenualpęs, kai sužinojęs, kad sporto salėje jam teks praleisti apie keturis mėnesius – kol vyks prieglobsčio pripažinimo procedūra.
Vokietijos žmonių teisių organizacijos Pro Asyl vadovas Günteris Burkhardtas reikalauja pabėgėliams padorių, jų orumo nežeminančių gyvenimo sąlygų. Atsakingi asmenys iš laikinų apgyvendinimo vietų praneša, kad nemaža dalis pabėgėlių yra dėkingi, pagaliau gavę pastogę, maistą ir lovą ar čiužinį. Bet neretai reiškiamas ir nusivylimas, nepasitenkinimas, kad turtingoje Vokietijoje jiems teks ilgai gyventi tokiomis nemaloniomis sąlygomis.
Dėl to jau keletas mėnesių vienoje Niurnbergo aikštėje demonstruoja prieglobsčio ieškotojai iš Irano, Afganistano ir Eritrėjos. Jie nusivylę Vokietija – ne taip įsivaizdavę savo politinio prieglobsčio šalį. „O kas bus, jei visi tie Sirijos bei Irako pabėgėliai, dabar šaukiantys „Germany, Germany“ po keleto mėnesių pasijus esą taip pat nusivylę? Tuomet tai tikrai turėsime problemą. Visiems laikams.“ - būgštauja radijo „Deutschlandfunk“ kometatorius Michaelis Watzke.
„Politikos uždavinys – sukurti ir išlaikyti sąlygas, kuriose būtų įmanoma svetingumo kultūra. O tai reiškia: į išorę demonstruoti nenuolankumą ir netgi griežtumą, kad kai kuriems mūsų piliečiams nekiltų noras jo demonstruoti viduje,“ - perspėja žurnalistas. - „Pabėgėlius šiltai priimti Miuncheno stotyje, jiems sukurti geras starto Vokietijoje galimybes - ir drauge apeliuoti į politikus, kad šie sulaikytų pabėgėlių srautus prie ES išorinių bei vidaus sienų, kur tik įmanoma. Net jei pabėgėliams tai ir atrodytų žiauru.“ Šie du dalykai, pasak Watzke's, vienas kitam neprieštarauja.
Šįryt Vokietijos miestų ir municipalitetų sąjungos pirmininkas Gerdas Landsbergis dėkojo Vokietijos valdžiai, kad, įvesdama pasienio kontroles, ji pagaliau suteikė savivaldybėms galimybę bent trumpam atsikvėpti. Nes, pasak Landsbergio, kai kuriose bendruomenėse jau nebe penkios minutės prieš dvyliktą, o penkios minutės po dvyliktos.
