Šiomis dienomis jį minėjo ir Sergejus Kanovičius (žinomo rašytojo sūnus, poetas), kalbėdamas su portalo skrastas.lt žurnaliste.
Kontraversijos esmė tokia. Kapitonui Jonui Noreika–Generolui Vėtrai, palaidotam memorialinėje vietovėje, kariškiui, kurio vardo ženklų esama Vilniuje ir Šiauliuose, inkriminuojami Holokausto nusikaltimai. Lentą su jo vardu privalu pašalinti iš Mokslų akademijos Vrublevskio bibliotekos.
Poleminę aistrą straipsniu DELFI „Ką pagerbs Lietuva – partizanų vadą Generolą Vėtrą ar žydų žudiką?“ įžiebė Rimvydas Valatka – žurnalistas ir liberalus (tai erzina dogmatikus), ir kandus (tai erzina naujųjų stabų garbintojus). J. Noreikos munduro garbės stojo ginti J. Burokas, Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas, ir publicistas V. Sinica.
R. Valatka, kad ir aštrialiežuvis, bet ne vienpusiškas. Jis pripažįsta, kad nacių okupacijos sąlygomis tas pat žmogus, patekęs į pareigybių reples, galėjo būti ir savotiškas patriotas, ir įsivelti į kruvinus darbelius. Beje, už R. Valatkos straipsnio – ilga eilė panašių publikacijų, kurios nuo 1993 m. lydi prieštaringąjį kapitoną, įkeltą į didvyrių panteoną ir prezidento A. Brazausko po mirties apdovanotą aukštu ordinu.
J. Noreikos gynėjai neigė kaltinimus, pripažindami tiktai viena: du Jono Noreikos pasirašytus su Holokaustu susijusius dokumentus, pasirodžiusius jam dirbant Šiaulių miesto ir apskrities viršininku, bet ir šie neva buvę tik vokiškų potvarkių pasyvūs vertimai. Jokių galių J. Noreika nei užstoti žydus, nei jų žudyti neturėjęs. Visi kiti R. Valatkos ir kitų jo cituojamų šaltinių inkriminuojantys teiginiai – melas.
O dabar pažvelkim į mūsų aistras iš atstumo.
Prieš kelias savaites Lueneburge, Vokietijoje buvo nuteistas Oscaras Groeningas. 94 m. senukas buvo kaltinamas tuo, kad bendrininkavo nužudant 300 000 įvairių Europos šalių žydų kilmės piliečių. Atsižvelgiant į jo amžių, nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo. Groeningas gaiduko nespaudinėjo ir į dujų pasmerktųjų kameras nevarė. Ir apskritai jokios iniciatyvos sėdėdamas raštinėje nerodė ir negalėjo rodyti. Už ką tapo kaltinamuoju? Už tai, kad buvo viso labo nusavinto žydų turto buhalteris, monstriškos genocido mašinerijos sraigtelis. Surašinėjo aukų „kilnojamąjį turtą“ Aušvice, skaičiavo pinigus, iškratytus iš nacių aukų kišenių. Teismas suvokė ir liudininkai apie tai kalbėjo, kad be tokių „sraigtelių“ būtų neveikli ir visa Holokausto pramonė.
Ogi Jono Noreikos vardą jo gynėjai gelbsti tuo, kuo kitas tarnautojas, atvirkščiai, buvo apkaltintas Vokietijoje – Šiaulių apskrities viršininko pasirašytu dokumentu apie nusavinto žydų turto registraciją ir tai, kaip su juo elgtis. Kyla įspūdis, jog J. Noreikos gynėjų manoma, kad įsakymas saugoti ar dalinti iš pasmerktųjų atimtą nuosavybę – faktiškai, plėšikų grobį – gali būti moralaus pobūdžio. O juk čia težiūrėta žydų, kaip piliečių, sunaikinimo tvarkos. Galbūt J. Noreika siekė užkirsti kelią žmonėms su šautuvais asmeniškai pelnytis iš žydų turto, liepęs jį „saugoti“ arba atskaitingai pardavinėti, bet ir šitoks bendrininkavimas genocido aukų turto nusavinimui (taip pat ir jų izoliacijai) traktuotinas, ponios ir ponai, kaip nusikaltimas (žr. Hagos konvenciją, Niurnbergo karinio tribunolo dokumentus, ir JT dokumentus dėl genocido).
Iš J. Noreikos mundurą blizginančių autorių galima suprasti, kad jis neva nekėlė jokių iniciatyvų ir buvo beveik tik vokiškosios valdžios įsakymų vertėjas į lietuvių kalbą. Realiai civilinės administracijos vadovas Reicho apskrityje „Lietuva“ buvo tam tikrų vokiškų potvarkių vykdymo vadybininkas ir turėjo griežtai prižiūrėti, kad nacių įsakymai būtų įvykdyti tiksliai ir laiku.
Polemikoje Jono Noreikos gynėjai pasitelkė Lietuvos gyventojų genocido centro (toliau-LGGRTC) raštą, o juk jame be kita ko rašoma: „Žydų izoliavimas t.y. jų suvarymas į getus reiškė tuo pačiu ir tai, kad naciai per lietuvių valdžios įstaigų pareigūnus kontroliavo žydus. Ši aplinkybė nacių režimui teikė galimybę pereiti prie žydų žudymo (...).“ Tikrovė Šiauliuose ir apskrityje, tarp kitko, buvo gana chaotiška: Šiaulių apskrityje ir kitur Lietuvoje žydai buvo ir žudomi, ir tremiami į getus, ir vėl žudomi, kaip apie tai rašo istorikas A. Bubnys knygoje „Nacių okupuota Lietuva“.
Šiaulių žydų bendruomenės sunaikinimas yra gausiai dokumentuotas ir žinomas visame pasaulyje. Izraelio memoriale Yad Vashem yra salė, pavadinta Šiauliai (Šavlk-hebr., jidiš klb.), kurioje rodomi nacių nufilmuoti kraupūs žudynių Šiaulių apylinkėse kadrai. Ir tai nėra bevardžiai Šiaulių žydai, prie kai kurių priartinamas objektyvas ir atsiranda vardo ir pavardės įrašas.
Kokį sprendimą galėtų priimti panteono didvyris ir Šiaulių administratorius J. Noreika, dėl savo pareigų patekęs į istorijos reples? Manau, kad atsistatydinimas, kai vyksta masinės bendrapiliečių žudynės juos izoliuojant ir šaudant palaipsniui arba tuo pat metu, yra moralesnis poelgis už pasirašinėjimą raštų, suteikiančių galimybę naciams pereiti prie tiesioginių žudynių. Tokių pavyzdžių rezistencijos naciams istorijoje būta nei vienas. Okupuoto Briuselio policija atsisakė vykdyti netgi nacių įsakymą surašinėti žydų kilmės piliečius.
Deja, be atsitiktinių nuotrupų, tokių kaip J. Buroko prisimintų mergaitės iš J. Noreikos šeimos bandelių dalinimą geto žydams (už tai būdavo spec. potvarkiais taip nuožmiai baudžiama, kad kelia abejonių, ar mažam vaikui būtų leista), ko gero, niekados nesužinosime ką, pasirašydamas tuos raštus, galvojo ir jautė pareigūnas J. Noreika. Tačiau tuose pačiuose Šiauliuose būta aukštų civilių pareigūnų, kurie tiesiog gelbėjo žydus. Prisiminkime Šiaulių burmistro Sondeckio atvejį. Tai rezistento ir principingo žmogaus atsakymas į tai, ką mato gatvėje. Taip elgėsi Lietuvoje netgi kai kurie okupacinės armijos karininkai ir kareiviai – vermachto majoras Karlas Plagge ir kareivis Antonas Šmitas.
Kas be ko, jeigu į Lietuvą pokariu būtų „atėję amerikonai“, kaip pasvajodavo pokario rezistentai, išstūmę Raudonąją armiją, tuomet JAV žvalgybos ir visokių OSP (spec.tyrimų agentūrų) po didinamuoju stiklu būtų pertikrinamas kiekvienas parašas po nacių režimo potvarkiais, nesvarbu vokiečių ar lietuvių kalba, gal net ir kruopščiau negu KGB (kuri netaikė bausmės už etninį genocidą, o tik už „tarybinių piliečių“ žudymą). Ar šiuo atveju pagelbėtų antinacinė ir antisovietinė J. Noreikos veikla? Galbūt, kaip švelninamoji aplinkybė.
Aiškindamas J. Noreikos situaciją, J. Burokas pamini getų policiją kaip kolaboravimo pavyzdį. Taip, ir getų policija, ir administracija kolaboruodavo, bet, ir Vilniaus, ir Kauno getų policija prisidėjo organizuojant ir ginkluotą pasipriešinimą prieš nacius, ir tai buvo veiksmas nepalyginamai pavojingesnis už mobilizacijos žlugdymą, dėl kurio J. Noreika su grupe kitų pareigūnų pateko į Štuthofą. Visi 35 Kauno geto policininkai buvo areštuoti, kankinti, nieko neišdavė ir buvo sušaudyti IX forte. Ir tai dokumentuota istoriografijoje, turtingesnėje negu apie J. Noreiką. Jų dramatiška padėtis, tokia kaip buvusio Lietuvos karininko Genso, vadovaujant Vilniaus getui, aprašyta neslepiant tragiškų kontraversijų.
Beje, R. Valatka atkreipė dėmesį į tai, kas turėtų dominti pirmiausia romanistą. Dar sovietmečiu J. Avyžius, romane „Sodybų tuštėjimo metas“ pavaizdavo idealistinį Lietuvos kapitoną, įtrauktą į žydų žudynes. Po pirmosios „akcijos“ kapitonas nusišauna. Tokia, J. Avyžiaus akimis, buvo viena iš patrioto dilemų. Kitas mes žinome, jos gausiai Lietuvoje aprašytos. Tai žydų gelbėjimas. Tik kažkodėl J. Noreikos gynėjai nesiūlo žydų gelbėtojų į rezistentų ir didvyrių panteoną.
Iš pateiktos diskusijai apie Generolą Vėtrą nuotraukos į mus žvelgia idiliška retrostiliaus porelė. Mergina ir karininkas. Šviesūs veidai. Nuotrauka, kuri tikriausiai, buvo nešiojama kitelio kišenėje prie širdies. Rodoma giminėms. Aptarinėjama pažįstamų ponių ir šeimos moterų. Deja, XX a. istorija pademonstravo, ką kartais sugeba nuveikti simpatiški vyrukai.
Ir kas galėtų pasakyti žvelgiant į praeitį ir Holokausto laužų šviesoje, kas toks buvo Jonas Noreika kaip žmogus, kalbant apie jo pasaulėžiūrą? Patriotas? Galbūt – betgi kaip suprantamas patriotizmas, jeigu tokio ryžtingo žmogaus ryžtingai nepasipriešinta neregėtam bendrapiliečių sunaikinimui? Kone šventasis, kaip teigia kai kurios martirologinės J. Noreikos biografijos?
Lėkšta, trivialu.
Antisemitas?
Taip, jaunystėje, Hitlerio atėjimo į valdžią kaimyninėje Vokietijoje metais išspausdino antisemitinę knygelę „Pakelk galvą, Lietuvi“. Kas čia – jaunystė kvailystė? Vargu bau. Jo pasaulėvaizdis formavosi antisemitinėje aplinkoje, tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį veikiant ir vokiškojo nacionalsocializmo ir itališkojo fašizmo ideologijoms – tais pat metais teisės fakulteto, kuriame jis mokėsi, docentas Jonas Aleksa taip pat išleido nuožmią antisemitinę knygą (Žr. V. Vareikis ir L. Truska; Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje.)
Tarp J. Noreikos munduro čiustytojų išryškėjo (skambiabalsis V. Sinica) nerimą kelianti retorika: ką besakytumėte, nedrįskite nuvainikuoti mūsų didvyrių! Tai primityvoka ir masinę pasaulėžvalgą atitinkanti pozicija „herojus arba niekdarys“, „didvyris arba išdavikas“. R. Valatkos oponentai atmeta realų istorijos sudėtingumą. Bet gyvenime, ir ypač politikoje bei istorijoje, viskas sudėtingiau: realūs pasirinkimai būna ne tarp gero ir blogo, o – kaip parodė reali Rytų Europos istorija – tarp blogo ir dar blogesnio. Maršalas Petenas buvo I pasaulinio karo su vokiečių Reichu didvyris ir II pasaulinio karo kolaborantas su vokiečių Reichu. Taip, munduro sagų neblizginant, į jį ir žiūrima Prancūzijoje.
Norvegų romanistas Knutas Hamsunas yra neabejotinas klasikas ir tuo pat metu idėjinis nacių kolaborantas, net ir Hitleriui nusinuodijus parašęs apologetinį nekrologą. Toks jis Norvegijos muziejuje ir parodomas. Toks pat prancūzų rašytojas Celinas, nacių kolaborantas ir klasikas, kurio „Kelionė į aušros pakraščius“ studijuojama Prancūzijos mokslo įstaigose. Lietuvių Cvirka ir Neris taip pat labai prieštaringos asmenybės, tačiau platesnės diskusijas apie juos – vulgarokos, nes laimi tie, kurie yra veidrodinis sovietmečio komjaunuolių atspindys, reikalaujantys versti visus sovietmečio paminklus, naikinant viešoje vietoje bet kokį tos – kokia ji bebūtų – epochos artefaktą.
Tai ar didvyris vyras romantišku slapyvardžiu? Neabejoju, kad kietas ir savaip principingas. (Tam jo reputacijos gynėjai pateikė ryškių pavyzdžių.) Bet, atrodo, ne ten, kur kalbama apie Lietuvos piliečius – žydus. Pasirašęs nacių potvarkius ir kontroliuodamas jų vykdymą jis nurašė, kaip sakoma buhalterių kalba, žydus už visuomenės ribų. Sekant J. Buroko ir V. Sinicos logika ir aukštinant jį ir panašius į jį reikštų užmerkti akis į tai, į ką civilizuotas pasaulis akių neužmerkia – padėjimu įteisinti Lietuvos žydų kilmės piliečių apiplėšimą, izoliaciją, diskriminaciją, einant link jų sunaikinimo.
Ir taip reiktų pažvelgti į bet kurią istorijos miglose išryškėjusią figūrą. Neskubėkime kanonizuoti. Galbūt šiandien jie būtų didvyriai pagal prieinamus šaltinius. Gerbkime juos. Bet neskubėkime su paminklais. Likime atviri supratimui, kad istorija pasilieka sau paskutinį žodį. Toks, mano galva, būtų kompetentingas požiūris. O J. Noreikos lentos vietoje Vrublevskio bibliotekoje arba, greičiau, VVU, turėtų kaboti lenta bibliotekininkei, antinacinei rezistentei ir žydų gelbėtojai Onai Šimaitei. Negu tokių asmenybių trūksta?
Jono Noreikos ir panašaus likimo Lietuvos kariškių ir pareigūnų asmens pavyzdys yra pasitelktinas istorijos pamokose, atskleidžiant XX amžiaus Lietuvos istorijos dramatiškas sandūras, palikusias lemtingą pėdsaką į siaubingų dilemų reples patekusių asmenybių likimuose. Ugdydami šiuolaikinį Lietuvos pilietį turime aiškiai matyti ir etnocentrinio nacionalizmo istorines ydas ir trūkumus.
