„Aš nuo pat gimimo Sibire gyvenau pasakojimais apie Lietuvą, ten likusius namus. Vaikiškose mintyse nuolatos sukdavosi Lietuvos vaizdai – kaip atrodo laukai, sodybos, bažnyčios. Tie tėvų pasakojimai net užgoždavo tai, ką matydavau, augdamas Sibire. Ko gero, dėl to dabar nelabai ką ir prisimenu. Tik kartais dar sugrįžta vaikiški įspūdžiai, kaip maudydavausi tenykštėje upėje“, – kiekvienais metais birželio 14 d. prisiminimai režisierių J. Sabolių sugrąžina į tolimą praeitį, kurios iki šiol niekas nesugebėjo ištrinti.
J. Saboliaus tėvo ir motinos šeimos iš Lazdijų rajono, Kapčiamiesčio apylinkių, Maskvos nurodymu buvo ištremtos per didįjį lietuvių trėmimą „Vesna“ 1948 m. gegužės pabaigoje. Tais metais iš namų buvo išvaryti ir gyvuliniuose vagonuose išgabenti į Sibirą apie 40 tūkst. Lietuvos gyventojų.
J. Saboliaus senelis iš mamos pusės mirė dar 1938 m., prieš tai suspėjęs šeimai Argentinos anglies kasyklose uždirbti apie 30 ha žemės ir pastatyti namus. Likusi našle, močiutė viena augino šešis vaikus. Seneliai iš tėvo pusės irgi turėjo panašiai tiek žemės. To buvo per akis, kad atsidurtų tremiamų asmenų sąrašuose. Bausmę dar labiau apsunkino tai, kad ir vienų, ir kitų senelių namuose lankydavosi partizanai, nes tuo metu Dzūkijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, vyko arši rezistencija.
„Mamos brolį enkavėdistai, įtardami ryšiais su partizanais, prieš tremtį žiauriai kankino – siekdami išgauti jiems rūpimą informaciją, išaudavo ir kišdavo padus prie iki raudonumo įkaitusių krosnies grotelių. Nors „čirškinamų“ padų egzekuciją dėdė patyrė ne kartą, partizanų neišdavė, todėl su kitais šeimos nariais ir atsidūrė Sibire“, – prisiminė J. Sabolius.
Jo tėvai, gyvendami kaimyniniuose kaimuose, buvo pažįstami dar prieš tremtį. Likimas taip viską surikiavo, kad jie ir Sibire atsidūrė toje pačioje gyvenvietėje Tura, Tiumenės srityje. Netrukus susituokė ir 1951 m. susilaukė pirmagimio Juozo.
Soboliai, kaip ir tremtiniai iš Latvijos bei Estijos, vietinių sibiriečių buvo pasitikti su nuostata – fašistai.Tačiau po kurio laiko, pamatę, kaip lietuviai gyvena, kaip tvarkosi, rusai suprato, jog su jokiu fašizmu jų gyvenimo būdo ir vertybių net negalima lyginti.
„Kai lietuviai šimtus metų norago nemačiusiose Tiumenės krašto pievose, jas nušienavę ir suarę, pasodino bulves bei kitas daržoves, o rudenį nuimdavo didžiulius derlius, sibiriečiai riebiai keikdavosi: „Žiūrėkite, jie vėl buožėja“. Bet tie „buožėjantys“ lietuviai vietiniams, nesugebantiems išgyventi iki algos, visada paskolindavo kelis rublius, pasidalindavo ir duona, ir užaugintomis daržovėmis. Todėl ilgainiui sibirietės ėmė pavydėti lietuvėms jų ūkininkauti mokančių bei šeimomis besirūpinančių vyrų, net svajodavo ištekėti už lietuvių“, – sklaidė tremties vaizdus J. Sabolius.
Vienas labiausiai jo vaikiškoje sąmonėje įsirėžusių prisiminimų ir gyvenimą Sibire charakterizuojančių istorijų – kaip jis su tėvu vietiniame turguje skanėstų ieškojo: „Prieš vienas Velykas tėvas nutarė Tiumenės turguje paieškoti šventiniam stalui ko nors skanaus. Sukorę kokius penkis kilometrus pėsčiomis, pasiekę turgų, nieko, kas galėtų pamaloninti šeimą per Velykas, neradome, bet sutikome kaimyną rusą, prekiavusį mėsa. Tėvas, žinoma, nustebo, kad, taurelės nevengiantis kaimynas, prekiauja mėsa. Dar didesnę nuostabą sukėlė tai, jog jis pirkėjams aiškino, esą pardavinėja avieną. Sibire – aviena! Pamatęs mus su tėvu, kaimynas primygtinai prašė nieko neklausinėti ir, atseit, sugrįžęs iš turgaus, tėvui viską paaiškins. Atėjo jis pas tėvą su buteliu degtinės ir, išlenkęs kelias taureles, prisipažino, jog pardavinėjo ne avieną, o šunieną.“
Kaip ir visiems tremtiniams, J. Saboliaus tėvams bei jų šeimoms buvo skirtas tam tikras tremties laikas – mamai Sibire buvo privalu išgyventi iki 1958 m., o tėvui – iki 1960 m. Be jo šeimoje augo dar jaunesni brolis ir sesuo. Planuodami sugrįžimą į Lietuvą, tėvai labai norėjo, kad Juozukas pradėtų lankyti lietuvišką mokyklą. Todėl mama su vaikais sugrįžo anksčiau, o tėvas ištrūko dar po dvejų metų.
Namų Lietuvoje jau nebebuvo – viskas buvo nacionalizuota, sodybos ir ūkiai sunaikinti. Todėl, sugrįžus į tėviškę, Petronėlei Sabolienei su trimis vaikais teko ieškotis, kur prisiglausti. Priėmė ir namais pasidalijo taip pat likimo nuskriausta jos sesuo su septyniais vaikais.
Didieji Sabolių šeimos išbandymai Lietuvoje prasidėjo, kai iš Sibiro sugrįžo tėvas Kazimieras Sabolius. Kadangi jo byloje be kaltinimo „esant buože“ buvo dar ir politinių motyvų, jis iš tremties Sibire buvo paleistas be teisės apsigyventi Lietuvoje.
„Kaip bebūtų keista, neįsileisti iš Sibiro grįžtančių tautiečių, kurių biografija trukdytų „socializmo klestėjimui“, nutarimą buvo priėmusi vietinė komunistų valdžia. Todėl daugeliui lietuvių tekdavo apsigyventi rusų okupuotoje Karaliaučiaus srityje arba Latvijoje“, – sovietinės santvarkos „pasiekimus“ priminė J. Sabolius.
Prieš sugrįžtant vyrui, P. Sabolienei pavyko susirasti darbą ir apsigyventi viename Vilkaviškio rajone buvusiame kolūkyje. Nepaisant įspėjimų, režisieriaus tėvas sugrįžo pas šeimą. Tačiau milicijos įgaliotinis jį tikrindavo kelis kartus per savaitę ir vis klausdavo: „Tu dar čia?“.
Nepadėjo K. Saboliui nei laiškai su prašymais leisti gyventi Lietuvoje, kuriais jis beldėsi į LSRS Aukščiausiąją Tarybą, nei į kitas tuometinės valdžios institucijas. Kurį laiką režisieriaus tėvas slapstėsi, kol galiausiai suvokė, kad išgelbėti gali tik jau įsigalėję nerašyti sovietiniai įstatymai – kyšiai, kuriuos per tam tikras pažintis reikia įteikti tiems, kas turi galios iš tikrųjų padėti. Taip K. Sabolius gavo tais laikais būtiną asmens registraciją.
„Mūsų šeima iki šiol prisimena kolūkio, kuriame gyvenome, pirmininką Abraitį. Jis tėvui sakydavo: „Gyvenk tu čia, kiek nori, tik nepakliūkt jiems į akis“. Tačiau tėvas ilgai negalėjo susirasti darbo, mūsų šeima važinėjo iš vienos vietos į kitą. Iki abitūros egzaminų mokiausi gal aštuoniose mokyklose. Galiausiai tėvui pavyko įsidarbinti ir jis visada mums, vaikams, sakydavo, jog viską padarys, paskutines kelnes nusimaus, kad tik mes baigtume mokslus. Ačiū, Dievui, jis pamatė ne tik tai, kaip mes, visi keturi, sugrįžome namo su aukštojo mokslo diplomais, bet dar suspėjo pagyventi ir nepriklausomoje Lietuvoje. Netekau tėvo 2004 m., o 97 metų mama dar gyva“, – susigraudino J. Sabolius.
Čia pat jam iš atminties išplaukė dar viena šeimos istorija, ko gero, verta gero filmo scenarijaus. Režisieriaus prosenelė, jo tėvo senelė, būdama jau šešiasdešimties metų, Sibire atsidūrė už tai, kad vienas jos sūnų palaikė ryšius su partizanais.
„Ta mano prosenelė buvo labai tvirta, sveika moteriškė ir dvasia stiprus žmogus. Todėl ji nusprendė iš Sibiro pabėgti. Tiesiog – vieną gražią dieną apsirengė, pasiėmė nedidelį ryšulėlį ir išėjo į Lietuvą. Per dieną ji nueidavo maždaug po šešiasdešimt kilometrų. Kartais kas nors pavėžėdavo, kartais, užsukusi į kokią sibiriečių trobą, gaudavo pavalgyti ir nakvynę“, – pasakojo J. Sabolius.
Kai jau Lietuvoje jis prosenelės vis prašydavo dar ir dar kartą prisiminti jos didžiosios kelionės namo epizodus, ji tik lakoniškai dzūkuodama atsakydavo: „Tiap va, ciesiai keliu ir ajau. O kas ty pažūrės ar kū pasakys? Aina ty kokia boba ir aina sau. Ajau gal mėnasį ar pusantro, alia Lietuvon parajau.“
Tačiau atsirado išsvajotoje J. Saboliaus prosenelės Lietuvoje žmonių, kurie ją paskundė, ir ji dar kartą atsidūrė Sibire. Tik, laimei, ir antrą kartą pavyko sugrįžti į tėvynę sveikai. Mirė režisiriaus prosenelė savo tėviškėje, sulaukusi 93 metų.
Tremtinio etiketės ir specialaus įrašo specialioje asmens bylos grafoje J. Sabolius ir kiti jo šeimos nariai, kaip ir visi kiti tremtiniai bei politiniai kaliniai, neišvengė. „Neteisinga“ biografija persekiojo visą sovietmetį. Bet, kai komunistų aktyvistams savo gretas prireikdavo „papuošti“ itin aukštų profesinių pasiekimų turinčiais „kadrais“, šie kartais užsimerkdavo prieš tuos neteisingus biografijos įrašus ir neretai viliodavo net tremtinius. J. Saboliui sovietmečiu, jau dirbant tuometiniame Radijo ir televizijos komitete, irgi buvo siūlomas komunistų partijos bilietas, tačiau jam vyko jo išvengti.
O kaip pavyko savyje rasti jėgų nekerštauti tiems, kas įskundė tėvo ir motinos šeimas, todėl jos atsidūrė Sibire? Kas padėjo išsigydyti širdies žaizdas už tėvo persekiojimą, sugrįžus į Lietuvą? Pagaliau – kur reikėjo ieškoti kūrybinių galių, nes juk sovietmečiu režisieriams, o ypač vienintelėje televizijoje, privalu buvo kurti „teisingus“ spektaklius ar filmus?
„Šeimoje buvome auklėjami katalikiška dvasia. Tai ir leido eiti į žmones su tikslu rasti bendrą kalbą, o ne – siekiant keršto ar konfliktų, nors taip gyventi būtų buvę, ko gero, kur kas lengviau“, – atskleidė savo iš tėvų paveldėtą filosofiją J. Sabolius.
Gyventi sovietmečiu jį dar pamokė ir viena iškalbinga istorija apie tai, kaip Sibire vienam lietuviui tenykštis enkavėdistas padėjo sužinoti, kas jį Lietuvoje paskundė. Tačiau, kai sovietinis karininkas paklausė lietuvio, ar šis norėtų, kad jo skundikai būtų sušaudyti, lietuvis atsisakė tokios keršto akcijos.
