Jūs esate girdėję, jog įstatyme parašyta: „Asmuo turi teisę į būtinąją gintį.“ O aš jums sakau: nesipriešink tam, kas ateis su ginklu ir nevadink savo tėvą ir motiną užmušusį sūnų tėvažudžiu, nes jis yra našlaitis. Jūs esate girdėję, jog įstatyme parašyta: nelaikomas tyčiniu nužudymu gyvybės atėmimas, padarytas dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė gynyba nuo įsibrovimo į būstą.
O aš jums sakau: jeigu į tavo namus įsibraus ginkluoti žmonės ir tavo akyse išžagins žmoną ir dukrą, pamilk juos ir melskis. Karštai melskis, kol pats mirsi siaubingose kančiose, o išniekinti ir apiplėšti namai bus sudeginti kartu su gyvais artimaisiais. Jums tai sakau aš – Marius, o mano vardas yra vedinys ne iš lotyniško mare (jūra) ar iš lietuviškų marių, o iš Marijos, taigi, Jėzaus motinos.
Ironizuosite, jog Marius nori būti šventesnis už Jėzų Kristų? Duokite valią savo fantazijoms, aš nepyksiu. Priešingai, esu tikras, kad pyktis ir smurtas išnyks ne tuomet, kai į smurtą atsakysime smurtu, o tuomet, kai nutrauksime šį ydingą ratą. Kartą ir visiems laikams. Todėl sakau jums: žmogus, perkantis savigynai ginklą, yra smurto šauklys, o pasipriešinęs smurtui – smurtautojas.
Kas tinka atskiram individui, tas tinka ir tautai. Jeigu į tavo tėviškę įvažiuos skaisčios Rytų saulės nutvieksti tankai, pasitik juos su raudonais gvazdikais, o kareivius – su duona ir druska. Šnapso taip pat nepamiršk. Nelaikyk pykčio širdyje, jis blogas patarėjas. Ir vyk nuo savęs tuos, kurie stengsis pažadinti žemus bei primityvius jausmus ir sukelti skausmą arba skatins norą priešintis ir keršyti.
Atmink: smurtas sukelia dar didesnį smurtą, o kerštas yra begalinis, vedantis tik į begalinį naujo keršto užburtą ratą. Todėl varyk nuo savęs piktą (žmogų), kuris šnabždės tau į ausį, kad visa tai jau mes praėjome ir sumokėjome už nuolankumą ir nesipriešinimą baisią kainą. Pikta angis tau vėlgi išdavikiškai šnabždės, esą, kas rinkdamasis tarp gėdos ir karo, renkasi gėdą, tas gaus ir gėdą, ir karą.
Todėl vyk nuo savęs tą, kuris įkyriai stengsis priminti, jog nuolankieji greitai atsidūrė gyvuliniuose vagonuose, kuriose į tremtį buvo vežami blogesnėmis sąlygomis negu gyvuliai į skerdyklą. Šiukštu neklausyk, jog fiziškai ir dvasiškai išsekę, purvini ir suskretę, taigi, nužmoginti žmonės gaišo kaip musės. Užsikimšk ausis, kai tau sakys, jog gyvieji pavydėjo mirusiesiems, kurių kančios jau baigėsi.
Užmiršk, kad išniekinti rezistencijos dalyvių lavonai pokario metais buvo suversti turgaus aikštėse, o gyvieji – nukankinti raudonųjų požemiuose. Sudrausk žmogų, kuris piktžodžiaus ir aitrins pyktį, sakydamas, kad žiauri tikrovė pralenkė pačias siaubingiausias fantazijas. Nesileisk provokuojamas, bet atsimink: pyktis skatina norą priešintis, o pasipriešinimas yra smurto forma.
Bet kokios formos smurtas skatina poreikį ginkluotis, o kas ginkluojasi, tas neleidžia nutraukti begalinio smurto. Piktas tau sakys: kas įvyko, tas vėl vyksta kito žemėje ir gali įvykti tavo žemėje. Piktas tau primins Ukrainos šalį ir sakys: štai čia, apsigaubęs baltais arkangelo rūbais, atėjo Rytų šėtonas ir sukiršinęs tėvą prieš sūnų, sūnų prieš tėvą, grobia žemes, žudo žmones ir skleidžia bjaurų melą.
Tave įkalbės ir nuteiks: mes jau pasimokėme, jog žiauri klaida yra spjauti į siaubingas tautos kančias ir su dėkingumu laižyti genocidą vykdžiusių sadistų ir žudikų rankas. Neklausyk ir vyk šalin tą, kas siūlo tau į imti rankas ginklą ir sako: nesiduok vedamas į skerdyklą, o apgink savo tautą, savo šeimą ir pats save. Tačiau piktas niekada nesakys: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.
Atmink: kas nemoko atlaidumo, o siūlo ginklą, tas ir yra tikrasis karo šauklys bei kurstytojas. Todėl jį turi ištikti ne tik Dievo, bet ir žmonių teismas. Sakysite, Dievas gailestingas ir atgailaujančiam atleis bet kokias nuodėmes? Jūs neklystate. Griežtas, bet gailestingas Dievo teismas tau atleis visas nuodėmes, kad ir kokios jos sunkios būtų, tad neaitrink pykčio dėl siaubingų tautos kančių.
Tačiau yra viena mirtina nuodėmė, kurios tau neatleis nei Dievo, nei žmonių teismas, žinoma, padorių ir teisingų žmonių teismas. Jis neatleis tau piktžodžiavimo prieš tą, kuris atvira širdimi ir kupinas gerų ketinimų ateina iš Rytų ir nori geležine ranka atvesti tave į rojų žemėje. Toks piktžodžiavimas yra raginimas ginkluotis ir gintis, taigi, įsukti begalinį naujo smurto ratą.
Nebijau kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti: taip piktžodžiaujantys žmonės yra tikrieji karo šaukliai bei kurstytojai, todėl turėtų stoti prieš Dievo ir žmonių teismą. Jeigu Lietuvoje nėra drąsių, principingų ir didžiam Rytų kaimynui besąlygiškai pasišventusių žmonių, tai prašau mano straipsnį „Bijokit karo šaukliai“ laikyti idėjiniu ir politiniu tokio teismo manifestu.
P.S. Griežtai kalbant, būtent paskutinė pastraipa atleidžia mane nuo būtinumo detaliau aiškinti, jog vidinio monologo forma parašytas tekstas yra minėto Mariaus Ivaškevičiaus straipsnio ironiška interpretacija.
