Visa naikinantis Napoleono „vizitas“
Kad nenuklystume į ankstesnius laikus, pradėkime nuo Napoleono Bonaparto, kuris tuometinėje carinėje Lietuvoje viešėjo du kartus – pirmą kartą kaip užkariautojas, po pusmečio – gėdingai pralaimėjęs ir bėgantis. 1812 m. birželio 24-ąją jis per Nemuną įžengė į Kauną, o 28-osios rytą priešakiniai prancūzų daliniai jau buvo Vilniuje, gi po pietų pro Aušros Vartus čia įjojo pats Napoleonas, po to jis nuo Gedimino kalno apžvelgė degantį ir plėšiamą miestą.
Jis tikėjosi, kad karą laimės greitai. Ir iš tikrųjų, nesutiko beveik jokio rusų kariuomenės pasipriešinimo, todėl sakė: „Aš atkeliavau, kad kartą ir visiems laikams pribaigčiau didžiuosius Šiaurės barbarus. Nepraeis nė mėnuo, ir jie klūpos prieš mane ant kelių.“
Istorikas Jonas Rudokas „Veido“ savaitraštyje rašė, kad lenkų ir Lietuvos bajorai laukė, jog būdamas Vilniuje Napoleonas atkurs senąją Abiejų Tautų Respubliką. Bet apsiriko: imperatoriaus planai buvo visai kitokie, o lenkus jis vertino itin prastai: „Tauta lengvabūdė, ir sunku atkurti tokią valstybę, kuri galėtų ką nors naudinga nuveikti.“ Liepos 1 d. jis savo dekretu paskelbė laikinąją valdžią – LDK komisiją su vietos dvarininku Stanislovu Soltanu priešakyje. Manoma, kad Vilniuje jis išbuvo net 19 dienų.
Į Vilnių imperatorius buvo užsukęs ir gruodžio 6 d., bet jau kitokiame vaidmenyje, prieš tai pakeliui netoli Ašmenos vos nepakliuvęs į nagus kazokams. Napoleono kariauna buvo visiškai demoralizuota, apskurusi, bet plėšti ir deginti nesiliovė. Po to jis vėl per Kauną, Marijampolę, Varšuvą, Leipcigą gruodžio 18 d. galiausiai pasiekė Paryžių.
Carai mėgavosi ir griovė
Beje, žygiuodamas į Rytus, Napoleonas Vilniuje „pakeitė“ Rusijos carą Aleksandrą I, kuris asmeniškai rusų kariuomenei bandė įkvėpti drąsos prieš prancūzų kariauną. Tačiau jis jau birželio 26 d. tylomis pasitraukė Švenčionių link, o paskui jį netrukus pajudėjo ir visa jo kariuomenė, kartu ir valdininkai. Caras mėgdavo Ukmergės raj. Taujėnų dvarą, kuriame pabuvojo dar ir 1814 m., jau išvijus prancūzus (dar rašoma, kad čia 1804 m. lankėsi tuo metu apsišaukęs ir po 10 metų būsimasis pripažintas Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, o prieš tai 1796 m. dabartiniuose Prezidentūros rūmuose Vilniuje buvojo ir Rusijos caras Pavelas I).
Bet istorijos šaltiniai rašo, kad pirmasis aplankęs Vilnių buvo Rusijos caras Aleksejus Michailovičius, kurio vadovaujami rusų daliniai 1655 m. rugpjūčio 9 d. įžengė į vieną iš ATR sostinių. Tai buvo ir pirmoji LDK sostinės Vilniaus okupacija Lietuvos istorijoje, nors ji tęsėsi tik 6 metus.
XVIII a. pradžioje Vilnių keliskart aplankė Petras I. Jam didžiausią įspūdį paliko lietuviškos garinės pirtys. Vykdamas į Olandiją mokytis laivadirbystės, užsukęs į Vilnių, jis buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažai laiko. Juk kitose Europos šalyse tokių pirčių plačių interesų imperatorius nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose (labiausiai žinomos senovės Romos prausyklos – termos).
Grįždamas namo Petras I vėl buvo apsistojęs Vilniuje. To laiko metraštininkai rašo, kaip jis čia apkrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse, „kad baltas pasidarytų“.
Dar aprašoma vieno iš paskutinių Romanovų dinastijos carų Nikolajaus II kelionė į Vakarų frontą 1914 m., iš kurio grįždamas į Peterburgą jis apsilankė Vilniuje. Yra išlikę tų metų rugsėjo 20–25 dienų Nikolajaus II dienoraščio įrašai, kuriuose rašoma: „Atvykau į Vilnių, didelis sutikimas stotyje, gatvėse išrikiuoti kariuomenės daliniai. Užvažiavau į soborą ir karo ligoninę, vėliau Raudonojo kryžiaus ligoninę. Abiejose ligoninėse aplankiau visus sužeistus karininkus ir žemesnių rangų sužeistuosius. Užvažiavau nusilenkti Aušros vartų Dievo Motinai. Stotyje išlydėjo Vilniaus karo mokyklos kursantai. Išvažiavau labai patenkintas tuo, ką mačiau, bei visuomenės sutikimu. Nuėjau anksčiau miegoti...“
Imperatoriaus vizitas Vilniuje užtruko dviem su puse valandos ilgiau, nei buvo planuota. 1918 m. naktį iš liepos 16-os į 17-ą Romanovų šeima Jekaterinburge buvo išžudyta...
Maloningieji sovietiniai lyderiai
Taip didžiųjų imperatorių ir užkariautojų plejada išseko, tačiau į Lietuvą užsukdavo ir visokie XX-ojo amžiaus veikėjai. Antai, pernai sausį DELFI rašėme, kad pakeliui iš Vakarų Europos namo 1895-ųjų rugsėjo 19 d. vos 25-rių sulaukęs būsimas revoliucijos vadas Vladimiras Leninas keletui valandų buvo apsistojęs Vilniaus geležinkelio stotyje.
Sovietiniai istorikai Bronius Vaitkevičius, Konstantinas Surblys ir Romas Šarmaitis savo studijoje „Leninas ir Lietuva“ didžiuodamiesi rašė, kad per trumpą laiką V. Leninas Vilniuje spėjo užmegzti ryšius su vietos socialdemokratais, bendravo su jų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Domaševičiumi. Kai kurie istorikai tvirtina, kad savo trumpą sustojimą žydiško kraujo turėjęs V. Leninas skyrė BUND – Žydų darbo partijos (General Jewish Labour Bund) Rytų padalinio įkūrimui Vilniuje.
Po to jokie sovietiniai lyderiai nesiteikė aplankyti Lietuvos. Josifas Stalinas, kuris apskritai retai vengė kelti koją iš Kremliaus, siųsdavo čia visokius emisarus, Vilnių aplenkė visi komunistiniai vadovai.
Tiesa, 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys Leonidas Brežnevas, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, Nikitos Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį, aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…
Jau vėliau genseko L. Brežnevo laukė vadinamoji „Brežnevo vila“ Palangoje, kuri buvo specialiai pastatyta apie 1980 m. sovietų lyderio atostogoms. Bet po poros metų jis mirė, o dabar čia yra 5 žvaigždučių viešbutis „Auska“.
Pajutęs SSRS pražūtingą Lietuvos nepriklausomybės kvapą, 1990 m. sausio 11-13 d. Vilniun atskubėjo pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas su Raisa Maksimovna. Per tris dienas jam nepavyko atkalbėti lietuvių atsisakyti ketinimų po trijų mėnesių skelbti nepriklausomybę. Po metų šis nelauktas ir nepavykęs vizitas virto žudynėmis, per kurias „perestroikos“ tėvas esą saldžiai miegojo......
Štai ir visi vienaip ar kitaip Lietuvos istoriją lėmę galingieji, kurie buvo užmynę Lietuvos žemę. Dar galime paminėti labai svarbų Lietuvai George‘o Busho vizitą Vilniuje 2002 m. lapkričio 23 d., kai jis pasakė kalbą daugiatūkstantinei miniai nuo Rotušės laiptų, pagarsėjusią fraze, kad „kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir JAV priešu.“
Įvyko keletas kaimyninės Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos apsilankymų, ypač įsimintina, kai jis 2009 m. rugsėjo 15 d. į Lietuvą buvo atvykęs su darbo vizitu ir puolė glėbesčiuotis su naująja Lietuvos prezidente (viename savo interviu šio vizito metu A. Lukašenka giriasi per 1991 m. sausio įvykius aplankęs Lietuvos parlamentą ir išreiškęs Vytautui Landsbergiui savo solidarumą, bet „batkos“ kritikai tai vadina melu).
Kas įsiutino nacius?
Bet grįžkime šiek tiek atgal – į prieškario laikus. Jei J. Stalinas nesiryžo prieš karą kur nors toliau nukakti, o tik vėliau dalyvavo Teherano (1943 m. lapkritį), Jaltos (1945 m. vasarį) ir Potsdamo (1945 m. liepą) konferencijose, tai Adolfas Hitleris nepasikuklino žengti ir Lietuvos žeme. Tiesa, šis jo „vizitas“ Klaipėdoje tęsėsi vos keletą valandų ir buvo surengtas „iš reikalo“.
1923-ųjų sausį jėga susigražinusi Klaipėdos kraštą (apie tai rašėme DELFI prieš dvejus metus), Lietuva užsitraukė netrukus Vokietiją užgriuvusių nacių nemalonę. Bet vis tiek 1928 m. po ilgų ir sudėtingų derybų Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį, kuria Klaipėda buvo priskirta Lietuvai.
Santykiai su Vokietija visiškai pašlijo, kai XX a. 4-ajame dešimtmetyje Veimaro respubliką pakeitė Trečiasis reichas. Berlynas Klaipėdos krašte pradėjo ardomąją veiklą. 1934 m. Lietuvos valdžia Klaipėdoje suėmė būrį pogrindyje veikusių nacistų, bandžiusių nuversti Lietuvos valdžią Klaipėdoje ir ją prijungti prie Vokietijos. Tai buvo pirmasis tarptautinis nacių procesas, vėliau pavadintas Sasso-Neumanno byla.
Kaip rašė istorikas Matas Krygeris tyrime „Klaipėdos hitlerininkų byla“ (Kardas, 1994 Nr. 3-4), iš viso buvo suimti 84 veikėjai, daugiausiai iš nacistinės SOVOG (vok. Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets) organizacijos. Jos lyderis buvo vietos vokiečių vadovas, veterinarijos profesorius Ernstas Neumannas (1888 – 1955), po gyvulių supirkinėjimo ir pardavinėjimo Vokietijoje priedanga, paskolų išdavimu organizavęs nacių judėjimą, jų sukarintų stovyklų steigimą.
1933 m. lapkričio 23 d. policija susėmė sukilimą planuojantį SOVOG vadų susirinkimą Juknaičių kaime. Teismas vyko Kaune 1934 m. gruodžio 14 - 1935 m. kovo 23 dienomis. SOVOG vadai, taip pat ir E. Neumannas, gavo 12 metų kalėjimo su turto konfiskacija. 35 asmenys išteisinti. Lapkričio 1 d. krašte buvo įvesta ypatingoji padėtis. (Spaudžiant Vokietijai ir Anglijai, jau 1935 m. gegužės 18 d. A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. E. Neumannas buvo paleistas 1938 m. vasario 14 d.)
Eilinis ultimatumas Lietuvai
A. Hitlerį tai tikrai įsiutino. Kaip atsaką nacių valdžia paskelbė boikotą visam lietuvių žemės ūkio produktų importui į Vokietiją. Boikotas sukėlė ekonominę krizę Suvalkijoje. Paskui Berlyno ekonominis spaudimas peraugo į politinius reikalavimus. 1938 m. gruodžio 11 d. rinkimuose į Klaipėdos krašto Seimelį jungtinis vokiečių partijų sąrašas, siekęs integracijos į Vokietijos reichą, gavo 25 mandatus iš 29, o keturios lietuvių partijos - vos 4 vietas.
1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, grįždamas iš Romos, kur dalyvavo popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmėse, buvo pakviestas atvykti į Berlyną, o kitą dieną susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu. J. Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas (manoma, kad kol kas tik žodinis, nes jo tekstas pasirodė po kelių dienų laikraštyje „The New York Times“ („Text of the Agreement of Memel“. New York Times, 4, 1939 03 23).
A. Smetonos vyriausybė nutarė nesipriešinti, ir kovo 22 d. vėlų vakarą J. Urbšys Berlyne pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį. Tai įvyko po svarbių įvykių Europoje: praėjus metams po Austrijos anšliuso, 1938 m. rugsėjo 29 d. užimtas Čekoslovakijos Sudetų kraštas, prieš savaitę buvo užgrobta visa Čekoslovakija.
Kitą dieną, kovo 23-ąją, į kraštą įžengė Rytų Prūsijoje sutelkta vokiečių kariuomenė, ir, nors prarastas Klaipėdos kaštas sudarė tik 5 proc. (2848 kv. km) visos Lietuvos teritorijos, o jame gyveno tik 6 proc. (per 150 tūkst.) šalies gyventojų, Klaipėda buvo vienintelis Lietuvos uostas, vartai į pasaulį, per kuriuos vyko 80 proc. šalies užsienio prekybos, čia buvo sutelkta beveik trečdalis (30,7 proc.) Lietuvos pramonės (visa celiuliozės, mineralinių trąšų, faneros gamyba, beveik visa medvilninių audinių, didesnė pusė medžio apdirbamosios, popieriaus pramonė ir kt.).
A. Hitlerio pėdos Lietuvos žemėje
Atėjo laikas pasireikšti ir A. Hitleriui. Kovo 22-osios pavakarę Svinemiundėje (dabar Svinouščė) sėdęs į šarvuotą karo laivą "Deutschland" su 11-kos laivų flotile A. Hitleris pasuko Klaipėdos link. Šiame laive kovo 23-osios naktį, 1.30 val., gavęs Ribbentropo telegramą, jis pasirašė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos įstatymą. Pirmą kartą A. Hitleris plaukė į tokią ilgą kelionę jūra ir taip toli į šiaurės rytus. Dėl blogo oro, stipraus bangavimo ir didelės grimzlės laivas negalėjo įplaukti į uostą, tad Hitlerį į krantą atgabeno torpedinis kateris "Leopard".
Prabangiu limuzinu miesto gatvėmis fiureris buvo nuvežtas į Turgaus aikštę. Trečiojo reicho vadas ten priėmė karių paradą. Po to A. Hitleris pasirodė Dramos teatro balkone - pasveikino aikštėje susirinkusią minią. Jis rėžė prakalbą apie Versalio sutarties pažemintą, bet dabar jau iš pelenų pakilusią Didžiąją Vokietiją - nuo Maso iki Memelio.
Kalba buvo blankoka, trumpa, nes fiureris tikriausiai dar nebuvo atsigavęs nuo jūrligės. Paskui jo automobilis „Mercedes“ pervažiavo visą miestą ir sustojo prie „Viktorijos“ viešbučio. Čia jis su visu štabu praleido porą valandų, gurkšnodamas šampaną ir bendraudamas su vietiniais naciais. Apie ketvirtą popiet A. Hitleris išvyko į laivą. Jo pergalingas ir apie 6 val. trukęs vienintelis vizitas Lietuvoje baigėsi.
Po Klaipėdos praradimo Vokietijos įtaka visoje Lietuvoje sustiprėjo tiek, kad buvo atvirai nurodinėjama, su kuo Lietuvai prekiauti ir su kuo ne. 1939 m. eksportas į Vokietiją sudarė apie 75 proc., o importas iš Vokietijos - apie 86 proc. visos prekybos. Vokietija netgi siūlė Lietuvai prisidėti prie Lenkijos puolimo ir atsiimti Vilnių jėga, tačiau daugumai Lietuvos politikų, tarp jų ir A. Smetonai, abejojant galutine A. Hitlerio pergale, taip pat daugeliui politikų palaikant neutralumo politiką bei raginant Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos diplomatams, buvo priimtas neutralumo įstatymas, kuriam pritarė visos politinės jėgos. Tai tęsėsi iki pat 1939-ųjų rugsėjo pabaigos, kai Lietuva lyg lengvas žaisliukas buvo permestas iš Vokietijos į Sovietų Sąjungos rankas.
Vizitų metas baigėsi. Prasidėjo plėšrių hienų laikai.
***
Taigi, Lietuvą per keletą šimtmečių aplankė daugybė pasaulio galingųjų. Dažniausiai tai buvo užkariautojai, rečiau – su taikia pažintine misija atvykę lyderiai. Šiandien kai kurių jų vizitus į Lietuvą mes vertiname kaip mūsų šalies pripažinimą, jos stiprybės įvertinimą. Bet nesureikšminkime ir nesusireikšminkime. Gali būti, kad prieš keletą metų žadėtas ir lauktas V. Putino vizitas į Lietuvą virs eilinio šių dienų Napoleono turnė – ant balto arklio, ant tanko su žvaigžde arba su klastingomis danajų dovanomis...
