Viešai apie save pasakotis kalbinamas telefonu dėl interviu L.Gutauskas sakėsi nenorįs. Po Nacionalinės premijos laureatų paskelbimo netylant telefono skambučiams, dailininkas ir rašytojas žurnalistams dažniausiai atsako santūriu “ne”.
Vis dėlto “Veido” žurnalistus jis sutiko įsileisti į namus. Tačiau jau po pirmos žurnalistės frazės Leonardas Gutauskas ima karštai gestikuliuoti, nesutikdamas su keliamu klausimu:
- Nepainiočiau meno su šių dienų pasauliu. Tai skirtingi dalykai. Menai ir pasaulis neturi jokio ryšio. Visa lemia žmogaus vidus. Jeigu žmogus yra vienišas, o kūrėjas ir yra vienišas, tai aplinka jam labai mažai reiškia.
- Tai menas nėra epochos išraiška?
- Jeigu tik koks kūrinys sukurtas dėl epochos išraiškos, tai jis nieko ir nereiškia. Tai kaip prasta muzika.
Pavyzdžiui, mano romane “Šešėliai” įžvelgiamas lyg dviejų tautų - lietuvių ir rusų konfliktas. Bet iš tikrųjų tai ne tautų, o dviejų žmonių konfliktas. Abu jie nusikaltę ir prieš mirtį kiekvienas trokšta rasti savyje jėgų, kad galėtų atleisti vienas kitam.
Man dargi teko išklausyti priekaištų: ką tu čia atleidi visai Rusijai. Dieve mano, aš niekad nesijaučiau turįs tiek galių, kad galėčiau taikyti tautas ar jas kiršinti. Man svarbiausia nusikaltimas, bet ne bausmė, o susitaikymas ir atgaila.
- Kada kalbėjomės telefonu, sakėte, kad Dailininkų sąjunga greičiausiai niekuomet nebūtų Jūsų pristačiusi tokiam garbingam apdovanojimui, kaip Nacionalinė premija, kuriai Jūsų kandidatūrą pateikė Rašytojų sąjunga. Kodėl taip manote?
- Šito reiktų ne manęs klaust, o Dailininkų sąjungos. Po vienos mano parodos, už kurią 1998 m. gavau Vyriausybės meno premiją, dailės žurnale nebuvo net žinutės, kad Gutauskas gavo tokį apdovanojimą. Nors mano “abrozdai” tuomet buvo eksponuojami net penkiose galerijos “Vartai” salėse. Buvo rodomi “abrozdai”, sukurti nuo pat 1960 m. Ir visi, kas buvo atėję, sakė, kad tai geriausia tų metų paroda.
Kai anais “čėsais”, 1980-aisiais, gavau Valstybinę premiją, tai vėlgi buvo premija ne už tapybą, o už eilėraščius. O Dailininkų sąjunga tuo metu netruko “pasisavinti” apdovanojimo - visur rašydavo, kad dailininkas Gutauskas gavęs Valstybinę premiją. Betgi ne Dailininkų sąjunga man ją davė.
- Ar neslegia Jūsų garbė, gavus Nacionalinę premiją?
- Ne. Tik kai pasibaigus Nacionalinės premijos komisijos posėdžiui (apie kurį net nieko nežinojau) man paskambino Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas ir pasakė, kad esu laureatas, apsiverkiau. Apsiverkiau dėl to, kad Nacionalinė premija man skirta ne už tapybą, o už literatūrą. Užtat Nacionalinė premija man dešimtkart brangesnė, nei kad ją būčiau gavęs už tapybą.
Tik įsivaizduokit, kaip buvo sunku nebaigus “univerkos” ar bent jau kokio pedagoginio įeiti į rašytojų pasaulį. Kiek reikėjo metų, kad rašytojai mane pripažintų. Bet po truputį nuo 1961 m. įveikiau šitą barjerą. Pats, be jokių literatūros mokslų, lesiodamas, nešdamas į avilį po kruopelę, pasidariau rašytojas. Pirmą kartą rašytojai mane “pastebėjo” tik 1991 m. Gavau Rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1990-1991 m. romaną - “Vilko dantų karolius”.
O tapybos mokiausi Dailės institute. Dailėj viskas daug paprasčiau: jei gimei, turėdamas kolorito pojūtį, tai ir tapai - paimi drobę ir užtepi…
Oi, daug metų buvo sakoma: geriausias poetas tarp tapytojų…
- Kita vertus, Jūs sakote gyvenąs tik iš tapybos.
- Taip, iš “abrozdų”. Todėl, kad už knygas, ne paslaptis, honorarai menki. Pavyzdžiui, už romaną “Laiškai iš Viešvilės”, kuris verčiamas į vokiečių kalbą, jokio honoraro negausiu. Tiktai esu laimingas, kad jis bus išleistas.
O Nacionalinė premija tikrai labai didelis džiaugsmas. Kartais mane net užgaudavo kiti laureatai, kurie jau anksčiau yra gavę Nacionalinę premiją. Girdėjau jų pasakymų: “čia man nieko nereiškia” arba net “tai vis geriau negu į snukį gaut”.
Bet kaipgi tada, jeigu taip. Tada nėra jokios judėjimo krypties. Tada kūryba tolygu kopimui laipteliais - kopi kopi ir staiga nusileidi žemyn. Nei čia kokia garbėtroška, nei kas, bet vis tiek visada “dūšioj” kirba laukimas ir mintis - gal kada būsi įvertintas.
- Ar jau sugalvojot, kur išleisit pinigus, gautus už Nacionalinę premiją?
- Kadangi mano pensija 624 Lt, tai man šitie pinigai tikrai dideli. Nors “abrozdai” dabar brangūs, bet per pusmetį nuperka tik vieną arba du. Ir kai išdaliji mėnesiais pinigus, gautus už parduotus “abrozdus”, tai išeina nedidelė suma.
Už Nacionalinės premijos pinigus iškart prisipirksiu daug drobių. Dažai ir drobės suryja baisiai daug pinigų. O rašymas, palyginti su tapyba, taigi nieko nekainuoja - reikia tik popieriaus. Dar gal vaikams pavyks padėt, taip ir išbėgs tie pinigai.
- Kas labiau jaučiatės esąs: dailininkas ar rašytojas?
- Raštai man yra kaip ant galvos užaugusi nauja galva. Man ji labai brangi, ir akys tarsi kitos, ir klausa.
- Daugelio šiandienos kūrėjų darbai išsiskiria destrukcija. Tai visiška priešingybė Jūsų knygoms, paveikslams, kurie kupini krikščioniškų motyvų.
- Ta priešingybė sąmoninga. Ir šituo aš nieko specialiai nenoriu pasakyti - toks yra mano vidus.
Kam apskritai tuomet buvo kuriamas visas šitas pasaulis - visas šitas grožis: gėlių, augalų, kalnų, ežerų, jūrų, upių, galų gale meilės? Kam viskas buvo padaryta? Ar tam, kad kaip ciuckis pakėlęs koją ant visko nusišlapintum? Tokiu atveju nėra vertės. Baisiausia, kad kūrėjai ištempę antenikes gaudo dienų, valandų, savaičių įvykius (nors jie yra baisiai trumpalaikiai) ir iš jų pučia pasaulio griūtį.
O juk nusikaltimo dydis nuo pasaulio sukūrimo neauga ir nemažėja. Jis toks pats kaip ir šėtonas. Gėrio irgi nei daugėja, nei mažėja. Visą laiką pasaulyje yra pusiausvyra - tik reikia pasirinkt, kokioj esi pusėj. Tada ir “abrozdus” tokius darysi, ir knygose, ir eilėraščiuose norėsi užkabint tai, kas yra amžinesnio.
Esu optimistas - visa kada nors pasibaigs gerai. Juk kam tada apgyvendinta žemė? Tam, kad žmogus būtų tobulesnis. Su viltim žiūriu į ateitį, nes antraip iš viso žemė nebūtų buvusi apgyvendinta. Būtų tuščia, gal net vandens nebūtų, o gal būtų tik ledynai.
Aš nebijau, kai man sako: nelabai modernu. Dieve mano, ir kas tai yra modernu? Štai archeologai atkasa kokio nors majų arba etruskų dievuko skulptūrėlę, ir tai yra moderniau už Moore’ą ar kokį nors mūsų Navaką. Ta majų ar etruskų skulptūra ir tada buvo moderni, ir dabar, svarbu, kad tai būtų geras menas.
Žmogus gali išpiešt visokiausius siurrealistinius paveikslus - ir pasaulių, ir erdvių, bet jeigu nėra tapybos, tai viskas yra nulis. Vadinasi, veltui dirbta.
- Kodėl savo paveikslus vadinate taip krikščioniškai - “abrozdais”.
- Todėl, kad taip ir yra. Mano “abrozdų” labai daug pašventinta. Juos nusipirkę žmonės į namus kviečiasi kunigą Vaclovą Aliulį, anksčiau kviesdavosi monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kad pašventintų.
Manau, kad šiemet baigtas mano “abrozdų” ciklas “Džotui” galėtų kabėt bet kurioj bažnyčioj. Jeigu tik kokios nors bažnyčios klebonas sutiktų, tai aš surengčiau šito ciklo parodą ne “Vartų” galerijoj (nors man ten duoda visas sales), o bažnyčioj.
- Kokie Jums buvo pirmieji naujojo tūkstantmečio metai?
- Man jie buvo labai geri. Parašiau labai daug knygų, padariau visą “abrozdų” ciklą, o gyvenime - abu su žmona išsigelbėjom. Ji labai sunkiai sirgo, teko operuoti. Visko buvo. Bet per tą laiką nutapiau šviesiausius savo “abrozdus”. Jeigu būčiau likęs vienas, nežinau, kaip viskas būtų klojęsi.
Matot, yra žmonių, kurie visą gyvenimą išlieka kariai, o aš gyvenime esu labai nuvairavęs… Dabar kai kas mėgsta sakyti, kad sovietmečiu tapytojai išgyveno tyliąją rezistenciją. Iš tikrųjų nieko ten nebuvo. Atėję iš mokyklų į Dailės institutą jaunuoliai pajusdavo baisiausią laisvę - paskaitas galėjai lankyti, galėjai ne, svarbu tik pristatyti darbus per peržiūras, tad likusį laiką būdavo toks “pylimas”. Reikėjo iš to išsikapstyti, išeiti į šviesą. Vienas to būčiau nesugebėjęs padaryti. Tiktai žmona man padeda gyvent. Ji - tas žmogus, kuris teikia energijos.
Kada pragyveni su žmogum daugiau kaip 40 metų ir pajunti, kad pasaulis kaip kokia lėkštė gali apsiverst ir pasidaryt visiškai tuščia… Ir kai šitai neįvyksta, kai tas pasaulis išlieka - tai čia laimingiausias gyvenime laikas.
Aišku, išskyrus vaikystę. Tai jums pasakys kiekvienas kūrėjas. Todėl, kad vaikystėje buvo tikriausias tikėjimas.
Beje, kaime turime trobą. Ir kai ten nuvažiuojam, pasikalbu su amžinai dejuojančiais, nepatenkintais gyvenimu vietiniais žmonėmis. Kai jie padaro kokią “čierką”, užsimiršta ir sako: “Ai, vis dėlto dabar geriau”. Jie atsimena, kaip sovietmečiu maišais pirkdavo po žemę krovikų išvoliotą duoną. Jos į kolūkio krautuvę atveždavo tik kartą per savaitę. O krovikai geležiniais kabliais per grindis traukdavo duonos padėklus. Ir ta duona labiau tiko kiaulėms. Dabar jie sako: visko yra.
Arba pasakoja: “Družba” vyrams taip viską atkratydavo, kad net gėda pasakot, o dabar švediška “varnelė” (“Husquarna” - medžio apdirbimo technika - J.K.) - tai kaip “šukelės: šmikšt sau pušelę”.
Žinoma, galima juos suprast: tada jie buvo jaunesni, vaikus augino. O dabar sėdi sau vieni, apleisti, apsnigti, tai ir liūdesys užplūsta.
Nepaisant to, kiek Dzūkijos kaimuose pristatyta naujų kryžių - aukščiausių, gražiausių. Ir viskas šalia to jų gėrimo. Todėl ir sakau: visąlaik pasaulyje yra pusiausvyra - tai į vieną pusę nusveria svarstyklėlės, tai į kitą.
Aš tikiu gera ateitim. Juk kito kelio nėra.
Žinoma, kai kurie jautresni žmonės neatlaiko ir patys pasitraukia iš gyvenimo. Gal dabar tas laikas ir aštresnis, ir tos valandos labiau kerta, bet tai laikina. Visada po blogų metų ateina vaisingi.
- Kaip manote, ar į gera lietuviams priartėję Vakarai, Amerika?
- Kas tai yra Amerika? Ji nevienalytė. Amerika yra Faulknerio, Stainbecko, Weetmeno ir yra Disney’aus Amerika. Tai Disney’aus Amerika man yra tuščias burbulas. O likusi Amerika yra didžiausias menas, drąsa, sąžinė. Reikia iš naujo perskaityti Faulknerį, amerikiečių poeziją. Tai yra visai kitas gyvenimas. Kartu ten yra pastatyta ir mūsų amžiaus architektūros stebuklų.
Bet pasiekia mus, žinoma, blizgučiai. Tokios Amerikos aš nepriimu. Reikia neįsileist šitų blizgučių, nors, žinoma, kas blizga, tas visada labai traukia. Vis dėlto Nobelio premijas gauna tai ne “blizgučiai”, o Hemingway’us, Faulkneris, Stainbeckas. Šita Amerika yra didi šalis. Lemiamu momentu ji suranda savyje sąžinės, drąsos.
Beje, kas yra buvęs Amerikoje “Santaros-Šviesos” susibūrimuose (nors buvau kviestas, bet ten nevykau), sako, kad labai lengva su jais susibendrauti.
