Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologijos ir politinės filosofijos dėstytojas Andrius Švarplys įtaria, kad jam pirmą kartą teko susidurti su akademinės vagystės atveju.
„Vidury baltos dienos lyg niekur nieko „pasiskolinta“ dalis mano disertacijos medžiagos (26 puslapiai), kurie knygoje virsta į 21 puslapį, plius dar nukopijuoti keli sąvokų apibrėžimai. Nuoroda į mano disertaciją yra tik dėl vieno smulkmeniško dalyko, nutylint visą „skolinimosi“ mastą“, – pastebi jis.
Vagystės autore jis įvardijo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete dirbančią politologijos profesorę Irminą Matonytę. Ji jo rinktą informaciją esą panaudojo 2013 metais kartu su bendraautoriumi Vaidu Morkevičiumi išleistoje knygoje „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“.
Pati I. Matonytė viešai atsiprašė A. Švarplio už šią situaciją ir savo kaltę jam asmeniškai pripažino.
Darbus galima palyginti čia.
Disertacija iš disertacijų gynimų?
„Vaidą pažįstu senai, jis yra visiškas metodologas, ne teoretikas, todėl įtarimai jo atžvilgiu atkrenta. I.Matonytė buvo oponentė viešajame mano disertacijos gynime... Disertacija apginta 2010 m.“, – patikino A. Švarplys.
Jis taip pat užsiminė ir apie tamsiąja Lietuvos aukštojo mokslo pusę.
„Kaip dabar vertinti tai, kad „International Political Science Association“ aktyviai veikianti (sub-komiteto vadovė), 2005-2010 metais vadovavusi Lietuvos politikos mokslų asociacijai (nuo 2011m. vice-prezidentė) politikos mokslų profesorė šitaip nesikuklina vogti savo naujausiai knygai?
Ar toks elgesys nenusipelno minimum psichoanalitinės studijos apie keistą akademikų elgesį viešuosiuose disertacijų gynimuose ir neadekvačius poelgius po jų? Apie tam tikrą skilimą tarp kalbos ir veiksmų? Man regis, mūsuose dar egzistuoja neatrasta žemė disertacijai iš viešų disertacijų gynimų Lietuvoje... Tikėtina, kad ji atskleistų nemažai diedovščinos pėdsakų akademikų mąstyme ir socialiniame elgesyje“, – įsitikinęs jis.
Papasakojo, kas vyksta disertacijų gynimuose
A. Švarplys taip pat pamena, kad I. Matonytė viešajame disertacijos gynime kelis kartus akcentavo būtinybę europinę tapatybę tirti empiriniu būdu ir iš šių pozicijų kritikavo jo darbą, o štai savo knygai pasiskolino būtent teorinės dalies medžiagą.
„Taip pat būtų naudinga iškelti ir paanalizuoti plagijavimo kultūros reiškinį Lietuvos akademiniame pasaulyje. Kaip jis atsiranda, kaip jis reiškiasi, kaip tobulėja, noksta, ir... kaip pasiekia nebaudžiamumo (...) lygį“, – apgailestavo jis.
A. Švarplys pastebi, kad daugelis atsidūrę jo vietoje tiesiog numotų ranka ir ironizuoja, kad turbūt turėtų būti dėkingas už pagyras, tekusias minėtai knygai.
„Postsovietinis lietuvių mokslininkas nesugeba bendrauti su doktorantais horizontaliame lygmenyje, jis visuomet turi būti aukščiau. Turbūt nesaugumo atmosferoje susiformavęs išgyvenimo instinktas jį stumia į kiekvieną jauną pretendentą į mokslo daktarus žiūrėti kaip į konkurentą. Diedovščinos metodai turėtų jauną žmogų paruošti profesiniams socialiniams standartams: pretendentas turi įsisąmoninti kaltės jausmą ir jausti amžiną dėkingumą, kad „praleido“. Kaip vienas akademikas yra išsakęs apgailėtiną, bet iš esmės realią nuostatą: „tris valandos gėdos, bet po to visą gyvenimą galėsi naudotis“. Jaunas žmogus turi pirmiau būti stigmatizuotas, kad vėliau visą gyvenimą iš įsisąmonintos baimės paklustų taip veikiantiems socialiniams mechanizmams ir ... atėjus laikui, savo recenzija nepasiųstų garbaus akademiko anksčiau laiko į pensiją. Pirma turi sulaužyti, kad po to galėtų kontroliuoti. Šis beviltiškas moralinis lietuvio akademiko bruožas ypač išryškėja palyginus jį su Vakarų mokslininkais. Anie neturi jokios pretenzingos pozos ir netgi gali padėkoti už doktoranto nurodytą naują autorių ar knygą. Lietuvoje dažnu atveju tai būtų tiesioginis akademiko įžeidimas“, – apie tai, kas vyksta akademikų bendruomenėje pasakojo jis.
„Mea culpa“
Dėl šio atvejo įtariama I. Matonytė DELFI sakė, kad kol kas plačiau šios situacijos komentuoti nenorėtų, tačiau A. Švarplio atsiprašė.
„Atsiprašau kolegos Andriaus Švarplio už mano nekorektišką jo atžvilgiu publikaciją. Tokį įrašą paskelbiau Andriaus Švarplio tinklaraštyje ir „Facebook“ paskyroje. Atsiprašymą paskelbsiu per Lietuvos politologų asociaciją (jau kalbėjau su LPA prezidentu dr. Liutauru Gudžinsku) ir Lietuvos sociologų draugiją (jau kalbėjau su LSD vice prezidentu dr. Vladu Gaidžiu)“, – atsakyme DELFI rašė ji.
Pats A. Švarplys pasidalino jam skirtu I. Matonytės atsakymu. I. Matonytė DELFI patvirtinto, kad jį parašė pati.
„Mea culpa, mea maxima culpa! (iš lot. k. „mano kaltė“, maldoje lietuviškai verčiama kaip „esu kaltas“ – DELFI ). Iš tiesų, tikriausiai kažką kitaip turėjau daryti. Bet „normalaus akademinio pasaulio“ variantas, minimas komentatoriaus aukščiau, vargiai buvo įmanomas, nes Andriaus disertacija vos-vos tepraėjo gynimą… Galėčiau pateikti savo atsiliepimą, galėtume peržiūrėti gynimo stenogramą… Tikriausiai ir ši dalis istorijos yra to paties „nenormalaus akademinio pasaulio“ atspindys… O jei skaitytojas lygins, tai matys, kad „normalaus akademinio pasaulio „pasiskolintoje“ dalyje sakiniai, teiginiai, apibendrinimai yra tikslinti, performuluoti, trumpinti, išplėtoti, įtraukta kitų autorių ir aspektų, aukščiau pateiktos „klasikų” apžvalgos pagrindu išgryninti keli akademinio tyrimo scenarijai ir pan. Iki pat gynimo (katedroje) Andrius buvo raginamas savo disertacijos tekstą (iš tiesų, jame būta originalaus akademinio užtaiso!) sutvarkyti, sustyguoti. Bet to jis nebedarė…Tad dėl šios patirties ir dėl Andriaus rašymo klampumo į bendra-autorius jo kviesti mintis man neatėjo. Andriaus Švarplio disertacija yra mūsų knygoje naudotos literatūros sąraše ir į ją daroma nuoroda tiksliai ten, kur pasiremta jos detale, kurios nesugebėjau patikrinti per kitus šaltinius“, – savo nuomonę žinutėje A. Švarpliui išsakė ji.
A. Švarplys DELFI patikino, kad šiuo metu akademinės bendruomenės viduje ieškoma abi puses tenkinančio sprendimo
Už intelektinę nuosavybę – baudos
Visai neseniai už studento bakalauro darbo plagijavimą buvo nuteisti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojai Linas Saldukas ir Kristina Ūsaitė. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad akademikai, žinodami, jog naudoja svetimą autorių teisės saugomą kūrinį, jo dalį viešai paskelbė savo vardu, taip pasisavindami dabar jau buvusio VDU studento autorystę.
Lietuvos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba neetiška pripažino ir Šiaulių universiteto docentę Ireną Baliulę, nes ši pasinaudojo studentės darbu kaip savu.
DELFI primena, kad už intelektinės nuosavybės vagystę yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
