Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. Juk gerumas tėvui nebus užmirštas, – jis tarnaus tau kaip atnaša už nuodėmę – įleis išliekančią šaknį. (Sir 3, 2–6. 12–14)
Sekmadienis po Kalėdų yra skirtas Šventajai Šeimai: atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Jėzus gimė tvartelyje ir jo pirmasis lopšys buvo ėdžios, bet Marijos ir Juozapo meilė leido jam pajusti švelnumą ir mylinčių asmenų grožį.
Pirmasis šios dienos skaitinys iš Siracido knygos mums primena ketvirtą Dievo įsakymą – „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Šis įsakas eina po pirmųjų trijų paliepimų, kalbančių apie įsipareigojimus Dievui, ir yra pirmasis įsakymas apie įsipareigojimus artimui. Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perteikė tikėjimą į Dievą.
Ketvirtu įsakymu pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie santykiai visuotiniausi. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo.
Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.
Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis (Ef 3, 14–15); ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai (Pat 1, 8; Tob 4, 3–4) palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. „Tėvų gyvenimas yra knyga, kurią skaito jų vaikai“ (šv. Augustinas).
Pagarba tėvams (lot. „pietas filialis“) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).
Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20. 22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).
Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).
Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta.
Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis, kurios neprieštarauja Dievo valiai. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada.
Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą (Mk 7, 10–12).
Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).
Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).
