aA
Gera išeiti Kalėdų atostogų. Galima matyti kaip namai po truputį prisipildo įvairiaspalvių šventinių švieselių mirgėjimo, užuosti Kūčių vakarienei iš anksto ruošiamų patiekalų kvapų mišinį, mėgautis krosnyje spragsinčių malkų skleidžiama šiluma ir nejučia perimti taikiai pintinėje ant palangės snaudžiančių katinų ramybę.
R. Sadauskas-Kvietkevičius. Šv. Kalėdos be karo – dvigubai malonesnės
© AFP/Scanpix

O gal grįžti iš mokslų ir darbų svečiose šalyse arba dideliuose miestuose namo į tėviškę, jau dangui temstant ir sužibus pirmosioms žvaigždėms virš horizontą užstojančios juodos girios.

Tokiomis dienomis neverta bėgti nuo vaikystės prisiminimų, įkyroko tradicijas puoselėjančių artimųjų dėmesio, kulinarinio paveldo ir sentimentalaus jausmingumo, skaičiuoti kalorijas prie Kūčių stalo ir bambėti, kad visos tos per naktį mirgančios šviesos eikvoja planetos resursus bei spartina klimato kaitą. Bus tinkamesnių progų pademonstruoti savo išskirtinį skonį ir skepticizmą, negu griaunant keturmečio tikėjimą, kad dovanas po eglute jam paliko Kalėdų senelis. Arba aiškinant žilagalvei motinai, kaip nehumaniškai buvo nugalabyta jos patiekta su džiovintais baravykais silkė.

Vargu ar metų pradžioje kas galėjo tikėtis, kad Europoje gali kilti tikras karas su tūkstančiais žuvusiųjų, ligi tol ramiai rūdijusios sunkiosios artilerijos, tankų ir aviacijos panaudojimu, o Rytų ir Vakarų Europa bei JAV sugebės taip susitelkti Rusijos grėsmės akivaizdoje.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Šv. Kalėdų atributikos kičas ir prekybininkų puoselėjama dovanų pirkimo karštinė nesumenkina to didžio įvykio, kuriam paminėti visa tai sugalvota. Krikščionių Dievo sūnaus gimtadienį švenčia ir seniai nebetikintieji Jo paskelbta žinia, bet gyvenantieji pasaulyje, pripildytame krikščioniškosios tradicijos simbolių ir ženklų. Tradicijos, kurios visai nereikia ginti nuo vakarietiškų žmogaus teisių, asmens laisvės ir tolerancijos. Tradicijos, kurią tęsia Katalikų Bažnyčios atvirumą pasauliui per artimo meilę ir solidarumą su kenčiančiaisiais skelbiantis popiežius Pranciškus, o ne Vladimiras Putinas, smurtinį Krymo užgrobimą teisinantis legenda, neva 988 m. ten buvo pakrikštytas kunigaikštis Vladimiras ir šis įvykis laikomas Rusijos krikšto pradžia.

Anądien pajuokavau, kad, jeigu būčiau V. Putinas, tai paskatinčiau visus nuprotėjusius Rusijos nacionalistus išvažiuoti kautis už išgalvotąją Novorosiją. O tada atitraukčiau iš Ukrainos reguliariosios Rusijos armijos dalinius, uždaryčiau sieną ir leisčiau Vakarų perginkluotiems ukrainiečiams, žlugus paliauboms, juos sudoroti.

Tas pats modelis tinka ir Islamo valstybei, į kurią dabar traukia džihadistai iš viso pasaulio. Vakarai turbūt tyčia nepradeda sausumos pajėgų operacijos prieš ją, kol visi teroristai iš visų šalių nesusirinko vienoje vietoje, ir tik truputį, kone simboliškai, juos pabombarduoja. O naikinti imsis, kai visi bus jau susirinkę. Sutvarkius šituos ir Donbaso „opolčencus" pasaulis liks ramus kaip Šveicarijos senelių namų vidinis kiemas.

Kalėdų naktį patyliukais padėkosiu Dievui už tai, kad jau beveik ketvirtį amžiaus gyvenu laisvoje šalyje su visais demokratijos netobulumais, galiu viešai reikšti savo nuomonę nerizikuodamas už tai nukentėti, nepatiriu smurto, bado, epidemijų ar pabėgėlio dalios.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Turės praeiti kažkiek laiko, kol suprasime, kaip mes pasikeitėme 2014-aisiais. Vargu ar metų pradžioje kas galėjo tikėtis, kad Europoje gali kilti tikras karas su tūkstančiais žuvusiųjų, ligi tol ramiai rūdijusios sunkiosios artilerijos, tankų ir aviacijos panaudojimu, o Rytų ir Vakarų Europa bei JAV sugebės taip susitelkti Rusijos grėsmės akivaizdoje. Matydami, kaip paskui prarandantį savo vertę Rusijos rublį krinta mūsų kaimynės Baltarusijos pinigai, net ir didžiausi euro įvedimo Lietuvoje skeptikai pripažįsta, jog 2015-aisiais bent jau būsime saugūs nuo devalvacijos, santaupų nuvertėjimo ir panašių netikėtumų.

Sulaukti Šv. Kalėdų taikoje ir santarvėje gerokai maloniau, kai tai nėra savaime suprantama duotybė, ir bet kada galime būti nušluoti branduoliniu vėzdu. Panašiai kaip jaunas ir sveikas žmogus ne visuomet sugeba įvertinti ir pasidžiaugti, kad gali vaikščioti ir bėgioti, valgyti tai, ko užsigeidžia, linksmintis per naktį, o ryte jaustis žvaliai. Ir tik patyręs sunkią traumą ar ligą iš naujo atranda paprastus gyvenimo malonumus.

Todėl Kalėdų naktį patyliukais padėkosiu Dievui už tai, kad jau beveik ketvirtį amžiaus gyvenu laisvoje šalyje su visais demokratijos netobulumais, galiu viešai reikšti savo nuomonę nerizikuodamas už tai nukentėti, nepatiriu smurto, bado, epidemijų ar pabėgėlio dalios. Prisiminsiu savo senelį Adomą, mačiusį du pasaulinius karus, ir visus Ratnyčios, Druskininkų ir Veisiejų kapinėse palaidotus protėvius, pavydžiai stebinčius iš anapus, kokiu nuostabiu laiku man ir jums, mielas skaitytojau, teko gyventi.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.