aA
Prieš Kalėdas įprasta rinkti metų įvykius. Amerikoje į juos galėtų taikyti paskelbta JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita apie CŽV kalėjimus. Lietuvoje tai gali būti ne metų, o ištiso dešimtmečio įvykis. Išmušta pirmoji plyta iš melo sienos, saugojusios politinės korupcijos ištakas.
Valdas Vasiliauskas
Valdas Vasiliauskas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Pati netiesos siena dar stūkso nepajudinamai. Girdi, dievai nematė tų CŽV kalėjimų, jų paieškos pakenks strateginiam partneriui, Amerikos ir Europos santykiams. Apsimetama, kad ničnieko svarbaus neįvyko. Ataskaitoje minimas :“violet center“ nebūtinai yra Lietuva, tai tik „The Washington post“ spėlionės, tarsi tai būtų koks bulvarinis laikraštpalaikis.

Po šio įtakingo ir gerai informuoto, artimo vyriausybiniams sluoksniams dienraščio pirmosios publikacijos ir TV kanalo ABC News reportažo JAV Senato Žvalgybos komitetas 2009 m. pradėjo tyrimą, kurį baigė tik pernai. Prireikė dar metų, kol narsiajai komiteto pirmininkei, Kalifornijos valstijos senatorei, buvusiai San Francisko merei Diane Feistein pavyko apginti teisę viešai skelbti tyrimo santrauką. Praėjusią savaitę išvadų santrauka Niujorke jau pasirodė ir atskira knyga..

Nepanašu, kad Lietuvoje būtų daug politikų, .trokštančių šią knygą perskaityti. O juk ji būtų ne tik unikalios informacijos šaltinis, bet ir neįkainojama demokratijos ir įstatymo viršenybės pamoka.

Ataskaita darsyk patvirtino tai, kas mane žavi „amerikietiškoje svajonėje“, amerikietškame gyvenimo būde - beatodairiška ištikimybė demokratijai, pagarba žmogaus teisėms. Nors Amerika yra pasaulinio terorizmo taikinys Nr.1, nors per 2001 m.rugsėjo 11-osios tragediją šalis neteko penkių tūkstančių nekaltų taikių amerikiečių, nors CŽV yra Amerikos skydas kovoje su tarptautiniu terorizmu, daugybė CŽV vyrų ir moterų padėjo galvas šioje kovoje, tačiau tai nesutrukdė JAV senatoriams drąsiai atskleisti nemalonius faktus savo žmonėms ir pasauliui.Nors CŽV draugas, bet tiesa brangesnė.

O Lietuva?

Lietuva, atrodo, bailiai užsikimšo ausis, kad neišgirstų praėjusio trečiadienio, gruodžio 17 d. visą pavakarę Europos parlamento Strasbūre skliautus drebinusių kaltinimų dėl CŽV kalėjimų Europos Sąjungoje ir žmogaus teisių išniekinimo. Tą pačią dieną nuskambėjo ir neįprastai griežtos Europos Komisijos ištarmės, kad Bendrijos narės , kurių teritorijoje buvo kalėjimai, tučtuojau turi ištirti šiuos nusikaltimus ir kaltininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau Lietuvos Generalinė prokuratūra kaltininkų nusiteikusi ieškoti... Amerikoje. Praėjusią savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis ir Generalinės prokuratūros Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis vangiai pristatinėjo kuklius pasiekimus šioje byloje, visa savo povyza demonstruodami: vienu ikiteisminiu tyrimu daugiau ar mažiau, koks skirtumas.

Svarbiausias darbas , kuriam užsimojo mūsų prokurorai, tai surašyti JAV teisinės pagalbos prašymą, kad amerikiečiai suteiktų daugiau informacijos, tarsi iš anksto nežinotų, koks bus atsakymas, nes ant kievieno dar iki kupiūrų ( užtušuotų vietų) Senato ataskaitos lapo įspausta žyma „Non-Foreign“.

Kartojamas tas pats triukas, kuris leido Generalinei prokuratūrai jau sykį nutraukti CŽV kalėjimų Lietuvoje ikiteisminį tyrimą, nors po 2009 m. Amerikos žiniasklaidos sukelto skandalo atskleisti teisybę kategoriškai pareikalavo prezidentė Dalia Grybauskaitė( ir nūnai reikalauja). Neigiamas JAV Teisingumo deparetamento atsakymas suteikti papildomos informacijos tapo formalia dingstimi Generalinei prokuratūrai nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą.

Kur kas toliau nukeliavo 2009 m konservatoriaus Arvydo Anušausko vadovaujama laikinoji Seimo komisija, pagal tuometes aplinkybes tikrai nuveikusi nemažai. Komisijai jau buvo pradėję liudyti žmonės. Tačiau ir tai neįkvėpė prokurorų tęsti tyrimą.

Kaip ir tais pačiais metais veikusi Europos Tarybos komisija, vadovaujama žymaus Europos teisininko, Šveicarijos senatoriaus, buvusio prokuroro Dico Marty. Komisijos tyrimo išvados neleido abejoti, kad CŽV kalėjimo Lietuvoje būta. Tačiau šios išvados Lietuvoje faktiškai buvo nutylėtos.

Generalinė prokuratūra atsisakė 2013 m pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvos žmogaus teisių gynėjų prašymu, kai į Europos Žmogaus Teisių Teismą ieškinį prieš Lietuvos valstybę padavė Lietuvoje slaptame CŽV kalėjime kalintas ir kankintas kalinys. Lietuvos prokurorai suabejojo, ar apskritai toks žmogus egzistuoja. Paaiškėjus, kad vis dėlto egzistuoja, šiemet vargais negalais pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiokia tokia pažanga- kankintą Lietuvoje kalinį jau turime, nors slaptųjų kalėjimų dar ne.

Apie šio ikiteisminio tyrimo intensyvumą viską pasako tai, kad dar praėjusį trečiadienį generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis Seimo komiteto posėdyje nežinojo, kas buvo tas Lietuvos kalinys, tartum tai būtų koks pilkas žmogelis.

Tai įžymybė, taip pat ir interneto (internete apstu jo nuotraukų), vienas svarbiausių Rugsėjo 11-osios bylos įtariamųjų , šio nusikaltimo finansavimo organizatorius. Lietuvai savotiškai nepasisekė, kad jai CŽV skyrė tokį svarbų kalinį: lengviau paslėpti visą kalėjimą, nei tokią pasaulinio terorizmo tinklo figūrą.

Specialiai ir nemokamai informuoju Generalinę prokuratūrą: tai Saudo Arabijos pilietis Mustafa al Hawsavis, g. 1968 balandžio 3d. , nuo 2010 m iki dabar kalinamas Gvantanamo kalėjime.Galite ruoštis komandiruotei, nes iki šiol abiejų jūsų ikiteisminių tyrimų rezultatai tėra, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, truputį daugiau, negu nieko.

Tačiau nebūtina skristi į Gvantanamą, nes liudininkų su kaupu ir Lietuvoje - Palangos ir Vilniaus oro uostų darbuotojai, muitininkai, pasieniečiai, saugumiečiai. Žinoma, jeigu jie nebus išgąsdinti, bandant atpirkimo ožiais padaryti iešmininkus. Čia uodegas giliausiai įmerkę aukščiausio rango pareigūnai ir buvę valstybės vadovai. Todėl taip atkakliai nenorima rasti Lietuvoje slaptųjų kalėjimų.

JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita paakina naujai pažvelgti į senus įvykius ir faktus, atskleidžia jų naują ir tikrąją, anksčiau net nenuspėjamą prasmę.

Visuose praėjusio dešimtmečio skandaluose, savotiškuose „mažo intensyvumo pilietiniuose karuose“ neišvengiamai svarbiausią vaidmenį atlikdavo Valstybės saugumo departamentas(VSD). Pirmasis „mažo intensyvumo pilietinis karas“ užvirė 2004m.- prezidento Rolando Pakso apkalta, kurioje pirmuoju smuiku griežė VSD. Apkaltos organizatorių nebūtų sustabdę išmintingi prancūzų filosofo Raymondo Arono žodžiai, ištarti pokario Europoje, politinio nestabilumo ir silpnų besikuriančių demokratijos institucijų laikais: nuversti žmonių išrinktą prezidentą nėra tas pats, kaip nuversti karalių.

Vilniaus apygardos prokuratūrai europarlamentaras R.Paksas liudijo, kad 2003m. jį Prezidentūroje aplankęs tuometis VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus ir abstraktokai apylankomis pasmalsavęs, ar Lietuva nesutiktų kaip nors prisidėti prie kovos su terorizmu, leisdama strateginio partnerio specialiosioms tarnyboms Lietuvoje atlikti tam tikrus veiksmus. Prezidentas R.Paksas pasakė „ne“.

Po to M.Laurinkus išvyko mėnesiui į komandiruotę už Atlanto. Grįžus departamento vadovui iš Amerikos, netrukus pasirodė garsioji VSD pažyma apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Neva slapta, valstybės paslaptį sudaranti informacija buvo žaibiškai nutekinta žiniasklaidai- apkaltos lavina pajudėjo..Šį R.Pakso liudijimą Vilniaus apygardos prokuratūra iki šiol laiko giliai paslėpusi.

Tada ir buvo išleistas slaptųjų tarnybų džinas iš butelio Lietuvoje. Jeigu jos gali nuversti prezidentą, tai joms niekų darbas paimti už gerklės parlamento ar Vyriausybės narį, net visą parlamentinę partiją in corpore, be baimės ir atsakomybės šnipinėti politikus ir žurnalistus.

Tegul Seimo nariai kiek nori tuščiažodžiauja apie parlamentinę kontrolę ir kitaip seimauja į valias –gal Lietuvos žvalgybininkų drauguomenę bent kiek ir paerzina, tačiau realios įtakos jai neturi. Patarimas parlamentarams, Ministrų kabineto nariams, net premjerui: neklausinėkite VSD, kitų slaptųjų tarnybų, prokurorų - ir jums nebus meluojama..

Menkesnio masto praėjusio dešimtmečio jau užmirštas skandalas -Turniškių kotedžai, kuriuos 2006 m. pradžioje įsigijo buvęs VSD generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas Dainius Dabašinskas, prezidento Valdo Adamkaus nacionalinio saugumo grupės vadovas, buvęs saugumietis (vėl sugrįžęs į VSD) Rytis Muraška ir patarėjas užsienio politikos klausimais Edminas Bagdonas. Triukšmas kilo dėl kotedžų įtartinai mažos kainos, ar nebuvo pasinaudota tarnybine padėtimi ir nesupainioti viešieji bei privatūs interesai.

Buvo sudaryta Seimo laikinoji komisija, vadovaujama Loretos Graužinienės, kuri korupcijos apraiškų surado, nors ir negalėjo įtarti, kad Turniškių kotedžiai gali būti susiję su CŽV kalėjimais, apie kuriuos tada dar niekas Lietuvoje nebuvo girdėjęs.

Komisija medžiagą perdavė Generalinei prokuratūrai ir STT. Generalinė prokuratūra pasielgė kaip visuomet - pradėjo ikiteisminį tyrimą ir nutraukė. STT nepajudino nė piršto. Užtat STT vadovas Povilas Malakauskas netrukus pakeitė priverstą atsistatydinti VSD direktorių Arvydą Pocių.

Anuomet negalėjau perprasti, kodėl spruko kaip pabaidyti kiškiai du Turniškių naujakuriai- prezidento V.Adamkaus patarėjai R.Muraška ir E.Bagdonas atsistatydino net nelaukdami L.Graužinienės komisijos išvadų. Matyt, pasidavė be kovos, vengdami klausimo, kokie aitvarai tuo pačiu metu juodu aplankė V.Adamkaus pašonėje. Kaip ir saugumietį D.Dabašinską.

Iki tol VSD buvo tikras vargeta prašuolis, saugumiečiai važinėjo senomis mašinomis, glaudėsi su šeimomis tarnybiniuose butuose aptriušusiame pareigūnų daugiabutyje, šmaikštuolių ironiškai pakrikštytame Pentagonu. Ir staiga virš VSD pratrūko aukso lietus, galima tarti, tikra liūtis. Šiandien jau žinome, kad iš dosnios CŽV rankos.

JAV Senato ataskaitoje sakoma, kad šiai CŽV programai per penkerius metus buvo išleista 300 milijonų dolerių. Valstybės paslaptis, kiek iš jų oficialiai buvo skirta Lietuvai. Tačiau 2004- 2005 m. , kada Lietuvoje slaptai veikė CŽV kalėjimai, VSD, iki tų metų badmiriavęs, viešai finansiškai su -klestėjo. Prisipirko limuzinų, net valdybų viršininkams, 2005 m. Pilaitėje pradėjo milžiniškos VSD būstinės statybą( kurios niekaip nevalioja užbaigti). Ir įkūrė kovos su terorizmu valdybą.

Šios valdybos gyvavimą ilgą laiką turėjo pateisinti garsiausia ir vienintelė Lietuvos „teroristė“ Klaipėdos mergina Eglė Kusaitė, kurios su prokurorais pradėtai bylai VSD taškė pinigus į kairę ir dešinę- samdė jai butą , ilgus metus išlaikė greta jos apsimetusius teroristais agentus ir agentes, apmokėjo jos keliones net į užsienį.

Ši valdyba inicijavo ir kitą ne mažiau liūdnai pagarsėjusią bylą - čečėnų Gatajevų, kurių šeimoje kilusiam buitiniam, saugumiečių išprovokuotam konfliktui narplioti buvo sudaryta net septynių VSD Kauno padalinio karininkų grupė. Visos šios VSD bylos gėdingai žlugo, Gatajevų - net Helsinkyje, padarydama gėdą Lietuvai.

Taigi oficialią CŽV finansinę paramą VSD paleido vėjais. Teliko tik išvaikytos valdybos buvusio vadovo Arūno Paukštės parašyta apie kovą su terorizmu disertacija, kurios vienas skyrius pašvęstas Lietuvos konservatoriams (todėl man nesuprantama vėliau pražydusi partijos meilė šiai tarnybai).

Bet iš Senato ataskaitos žinome, kad būta ir neoficialios gausios finansinės paramos - asmeninio CŽV atsidėkojimo draugiškiems užsienio pareigūnams. Ar šis asmeninis atsidėkojimas ir nepaaiškina tos laimės, kuri netikėtai masiškai vienu metu aplankė kai kuriuos saugumiečius ir kitus pareigūnus, be kurių žinios negalėjo būti CŽV kalėjimų?

Būtų įdomu patyrinėti, kas dar po 2004- 2005 m., nebūtinai dirbusių VSD, bet artimai su šia grupuote susijusių, galbūt politikų, politologų ar apžvalgininkų, staiga įsigijo kokio gero laikraščio akcijų, butą prestižiniame rajone. Be abejo, ne visi iš karto, dar nenudžiūvus kankintų teroristų kraujui, puolė neapdairiai apsipirkinėti, kaip D.Dabašinskas, E.Bagdonas ir R.Muraška.

Buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius tik po daug metų, kai visi primiršo, kuo jis buvo, ryžosi įsigyti televiziją. Ir tai Gruzijoje, toliau nuo akių.Tačiau akivaizdu, kad departamentą priverstinai paliko ne tuščiomis kišenėmis.

Kitas tų metų įvykių dalyvis, dabartinis VSD direktoriaus pirmasis pavaduotojas Romualdas Vaišnoras į žiniasklaidos akiratį pakliuvo tik pernai per neatsargumą. O gal godumą: pernelyg brangiai išnuomavo prašmatnų namą užsienio ambasadai. Į žurnalistės klausimą, iš kur visą gyvenimą su žmona valdišką duoną krimtęs taip ūmai pralobo, pasistatė tokius gražius namus, kuriuos net užsienio ambasadoms ne gėda pasiūlyti, R.Vaišnoras nemirktelėjęs aiškino, kad buvo sudaręs rentos sutartį su sunkiai sergančiu tėvu. Ir visi šia pasaka patikėjo. Net pats pasakininkas.

Neatsiliko nuo pavaldinių ir buvęs VSD vadovas A.Pocius, 2005 m. pabaigoje vietoje buvusios laužynės prie Bebrusų ežero Molėtų rajone ėmęsis naujos sodybos statybos. Kaip labiau patyręs, jis vienintelis pasirūpino tvirtu alibi - paėmė banko paskolą.

Po 2004 - 2005 m. CŽV dolerių potvynio Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos karininkai tapo statybininkai, verslininkai, nekilnojamo turto ekspertai.

Departamente prasidėjo vidinės intrigos, rietenos dėl pinigų ir postų. Pamažu viršų paėmė guvūs „savi vyrukai“:, kurie visus kiek tvirtesnio nugarkaulio profesionalus, lietuviško saugumo veteranus išmetė iš tarnybos kaip senus nuavėtus batus. Atsikratęs bent minimalios kontrolės (ir atsakomybės) VSD nesulaikomai degradavo - iki dabartinio klastočių fabrikėlio.

Kadangi VSD sudaro dabartinės valdžios galios branduolį, užima išskirtinę vietą tarp teisingumą ir teisėtumą užtikrinančių institucijų, nematomais, tačiau tvirtais saitais su jomis susijęs, departamente išplitęs politinės korupcijos užkratas kelia pavojų visai justicijai ir kitoms valdžios institucijoms.

Bent jau kiekvienąsyk kilus konfliktui tarp galios ir teisės, tarp valdžios ir įstatymo, Lietuvoje šį dešimtmetį visuomet laimėdavo galia ir valdžia. T. y. VSD.

Tai akivaizdžiausiai atskleidė pulkininko Vytauto Pociūno epopėja- dar vienas praėjusio dešimtmečio „mažo intensyvumo pilietinis karas“. Taip pat ir visišką VSD moralinį supuvimą, kai „savi vyrukai“ organizavo pomirtinį nužudyto Lietuvos karininko šmeižtą, sukūrę tikrą melo industriją, kuri nuodija tautą iki šiol. Po šio moralinio nuopuolio departamentas niekad neatsigavo.

Todėl radikaliai pasikeitusią geopolitinę situaciją, „minkštųjų galių“ grėsmes, informacinių ir hibridinių karų iššūkius Lietuva pasitinka vegetuojant svarbiausiai valstybės saugumo institucijai, praradusiai geriausius žmones, gebėjimus ir norą dirbti. Tokia neatsakomybės, netiesos, nebaudžiamos politinės korupcijos dešimtmečio kaina.

Suprantama, kodėl tiems korumpuotiems „saviems vyrukams“ V.Pociūnas kėlė pavojų. Gyvas ir miręs.

Iš Senato ataskaitos galima suvokti, kad pirmoji CŽV kalėjimų operacijos Lietuvoje fazė buvo vykdoma per Klaipėdą ir Palangos oro uostą. Tik nūnai perpratau, kodėl V.Pociūnas 2006 m. savo garsiąją, jo tragišką likimą nulėmusią frazę, kad jis dabar viską sužinojo ir netylės, padarys, kad visi viską sužinotų, ištarė pusantro mėnesio prieš žūtį po kelionės į Klaipėdą. Nesunku numanyti, ką pulkininkas išgirdo uostamiestyje. Ar ne apie dolerių dalybas, departamentą apėmusią politinę korupciją?

P.s. Generalinė prokuratūra praėjusią savaitę iškilmingai paskelbė, kad CŽV kalėjimų Lietuvoje ikiteisminiam tyrimui sudaryta darbo grupė. Kas ta grupė?

Tai prokurorė Ona Rojūtė, iki šiol netyrusi nė vienos reikšmingesnės bylos, ir prokuroras Justas Laucius. Tas pats VSD „savas vaikinas“ J.Laucius, kuris ištyrė , jog V.Pociūnas iškrito Breste per viešbučio langą besišlapindamas, taip pat kurpė su saugumiečiais „teroristės“E.Kusaitės bylą, kvotė ją drauge su Rusijos FST tardytojais.

Todėl dar per anksti džiūgauti, kad melo ir politinės korupcijos dešimtmetis Lietuvoje baigiasi. Bet aš tikiu legendinio Amerikos prezidento Abrahamo Lincolno žodžiais, kad negalima „mulkinti visų žmonių visą laiką“.