Tarp kalbintųjų – ne vien vieniši senukai, kaip mėgstama kartoti. Pasirodo, alergija šventėms skundžiasi ir porose gyvenantys sutuoktiniai ir paaugę jų vaikai, ir darbų nualinti tarnautojai, ir nuolatiniai Darbo biržos klientai. Neteko sutikti tik vaiko, kuris nelauktų Kalėdų ir Naujųjų metų.
„Kai buvau vaikas, aš irgi laukdavau švenčių. Bet dabar ne. Visi nuo gruodžio vidurio tik ir tariasi, kas, kur, su kuo sutiks Naujus. Aš nesisiūlau, bet, aišku, nesmagu, kai niekas niekur nekviečia. Gariau iš viso tų švenčių nebūtų“, – DELFI prisipažino 14 metų vilnietė moksleivė Nomeda. Švęsti namuose jai nesinori, nes „tėvai tik televizorių žiūrės“.
Panašiai kalbėjo prieš pusmetį išsiskyręs ir į tėvų namus gyventi grįžęs DELFI pašnekovas, kuris nenorėjo minėti savo vardo.
„Su vaikais vakare nueisim į kiną, o paskui jie su nauja šeima švęs – jų mama dabar turi naują laimę, tai kažkur važiuos visi linksmintis. Kviečiau vaikus pasilikti šventėms su manimi, bet sakė, kad su mama įdomiau“, – liūdnai juokavo.
Su išsiskyrusiais žmonėmis dirbanti Daiva Beliūnienė pastebi, kad šventės, ypač tokios kaip kaip Kalėdos, Naujieji metai – vienas didžiausių iššūkių išgyvenantiems skyrybas.
„Tuomet ypač pasijunta skausmingas atmestumas, ypač paliktiems, sąmoningai nepasirinkusiems vienatvės žmonėms. Prisiminiau, vienos kalbintos moteris pasakymą, kad po skyrybų per Kalėdas nuvažiavusi pas tėvus ji vis tiek jaučiasi „kaip pusė žmogaus“. Yra savęs suvokimo, priėmimo kaip šeimos vieneto jausmas, ir labai sunku po ilgesnių santuokos metų išmokti būti kitaip. Skauda tarsi kažkokios savo dalies netekus“, – lygino Išsiskyrusiųjų sielovados centro (ISC) „Bendrakeleiviai“ sielovadininkė.
Tačiau kodėl švenčių nelaukia iš pažiūros gyvenantys normaliose šeimose?
Privalomas apsivalgymas
Kaip DELFI sakė dviejų vaikų mama,vilnietė Irma, jai per Kalėdas norisi kažko nekasdieniško, ypatingo. Tačiau viskas baigiasi apsivalgymu prie stalo.
„Jei galėčiau rinktis, atsisakyčiau privalomų važinėjimų pas tėvus, nors suprantu, kad jie seni ir reikia parodyti dėmesį. Tačiau tuo viskas kasmet ir baigiasi – rodai dėmesį savo tėvams, vyro tėvams, savo ir artimųjų vaikams, o mes patys liekam už borto. Taip norėtųsi kartą imti ir pabėgti nuo visų privalomybių“, – prisipažino mama.
Viena su vaikais gyvenanti jos draugė paneigė dažnai kartojamą „tiesą“, neva šventės užgauna širdį likusiems be poros. „Vaikai išvažiuos pas tetą, kur kasmet renkasi pusseserės ir pusbroliai su seneliais švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Tai man – didžiausia giminės dovana. Žinau ir iš anksto labai laukiu, kad galėsiu viena su savimi pabūti, kaip man pačiai norisi. Norėsiu švęsiu, nenorėsiu – ne ir ta laisvė mane atgaivina“, – sakė moteris.
Stereotipų nelaisvėje
Kaip pastebi psichologė Regina Morkūnienė, šventė – sunkesnis metas netektis išgyvenusiems žmonėms: po artimo žmogaus mirties, skyrybų, svarbiam asmeniui ilgam išvykus svetur.
„Ypač sunku pirmaisiais metais po netekties, kol apsisuka pilnas kalendorinių metų ciklas. Į rizikos grupę patenka ir seni, vieniši, sunkiai sergantys žmonės, jų šeimos, kiti labiau pažeidžiami asmenys“, – DELFI vardijo psichologė.
Pasak R. Morkūnienės, kasdienybės mūsų gyvenime daugiau. Todėl ir reikia kažko ypatingo, nušviečiančio įprastą buvimą, suteikiančio jam naujų spalvų. „Kita vertus, šventės leidžia žmogui sustoti ir atidžiau pasižiūrėti į kasdienius dalykus, į savo gyvenimą. O kartais susitikti su savo gyvenimu nelengva. Sunku tada, kai vidinė žmogaus būsena neatitinka bendros šventinės nuotaikos“, – vardijo su ISC „Bendrakeleiviai“ bendradarbiavusi R.Morkūnienė“.
Kaip žmogus jaučiasi švenčių metu, psichologės žodžiais, priklauso nuo to, ar labiau vadovaujamasi visuomenėje vyraujančiais švenčių šventimo stereotipais (reikia linksmintis, būti su draugija, keliauti, daryti kažką ypatinga ir pan.), ar labiau paklūstama savo norams, vidiniams impulsams, švenčiama, kaip norisi, arba iš viso nešvenčiama ir gerai jaučiamasi.
Kada nieko blogo per šventes dirbti
Paklausta, kokius sunkius jausmus paaštrina laisvadieniai, psichologė visų pirma minėjo susijusius su netektimi: liūdesį, ilgesį, sielvartą,vienatvės, apleistumo, nereikalingumo, beviltiškumo jausmus.
„Gali būti pikta, apmaudu, kad mano gyvenime nėra to, ką matau (arba įsivaizduoju esant) kituose namuose. Ir dar daug kitų jausmų. Čia labai individualu“, – pastebi R. Morkūnienė.
Jeigu žmogus per šventes sąmoningai pasirenka dirbti, dirbdamas jaučiasi gerai, jei tai netampa įprastu elgesio būdu, bet gelbsti sunkiu gyvenimo periodu, psichologės nuomone, nieko blogo. Ypač tada, jei toks žmogus turi sau tinkamų būdų pailsėti ir jei tai netampa įpročiu, pabėgimu nuo problemų sprendimo.
„Pati esu tai ne kartą išbandžiusi“, – sakė DELFI pašnekovė.
Ką slepia nenoras švęsti?
Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio įsitikinimu, „alergija“ šventėms vis dėlto išduoda vienišumą ar neturėjimą su kuo švęsti.
„Kalėdos vis dėlto yra šeimos šventė, o žmogus, kad ir kaip ten būtų, kažkokią šeimą turi. Jei neturi vyro, žmonos, vaikų, gal turi tėvus, senelius, brolius, seseris, artimų draugų ar net tų, kurie artimi draugai buvo. Galbūt būtų prasminga suplanuoti savo laiką ir rasti žmonių, su kuriais galima leisti Kalėdas“, – DELFI komentavo psichologas.
Kas kita – Naujieji metai, kurie tradiciškai laikomi pramogine švente. „Galima vienam sėdėti prie televizoriaus. Tačiau šiuo metų metu yra darbo švenčių, kitų renginių. Pagaliau, jei jau žmonės visiškai vieniši, paraginčiau juos užsiregistruoti pažinčių svetainėje. Tikėtina, ten irgi atsiras tokių žmonių. Galbūt Naujieji žymės ne tik metų sandūrą, bet ir taps naujos pažinties pradžia“, – sakė prof. G. Navaitis.
