Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mt 22, 34–40)
Meilė – įsakymo pilnatvė. Jėzus, atsakydamas į klausimą, neišskyrė kurio nors įsakymo, bet, kas Įstatyme buvo svarbiausia, visa tai suvienijo. Meilė Dievui ir meilė žmogui nėra tarpusavyje atskiriamos ir nepriklausomos: artimo meilė yra kelias, Dievo meilė – tikslas. Šv. Dorotėjus iš Gazos († apie 570) paaiškina:
„Įsivaizduokite ant žemės nupieštą apskritimą, skriestuvu nubrėžtą ratą, ir to apskritimo centrą. Jį kaip tik vadiname rato viduriu. Protu apmąstykite, ką jums sakau. Įsivaizduokite, kad tas ratas – tai pasaulis, jo centras – Dievas, o spinduliai – tai įvairūs žmonių keliai ir būdai.
Kai šventieji, trokštantys priartėti prie Dievo, eina link rato vidurio, tiek, kiek jie prasiskverbia gilyn į vidų, tiek priartėja ir vieni prie kitų; ir kuo labiau priartėja vieni prie kitų, tuo labiau priartėja prie Dievo.
Jūs suprantate, kad tas pats atsitinka ir einant priešinga kryptimi, kai nusisukame nuo Dievo norėdami pasitraukti tolyn: akivaizdu, kad kuo labiau nutolstame nuo Dievo, tuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, ir kuo labiau nutolstame vieni nuo kitų, tuo labiau nutolstame ir nuo Dievo.“
Čia pabrėžiamas Dievo meilės ir artimo meilės neatsiejamas ryšys. Jos taip glaudžiai susijusios, kad teiginys, jog Dievas mylimas, virsta melu, jei žmogus nuo artimo nusigręžia: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Artimo meilė yra kelias į susitikimą su Dievu, ir kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu.
Tiesa, niekas nėra matęs Dievo, koks jis yra kaip toks. Tačiau jis mums nėra visiškai neregimas, nėra tiesiog neprieinamas. Dievas pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 10), ir ta jo meilė mums pasirodė, tapo regima per tai, kad jis „atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Dievas tapo regimas: Tėvą galime išvysti Jėzuje Kristuje (Jn 14, 9).
Jis pirmas mus pamilo ir pirmas toliau myli. Todėl į tai galime atsakyti meile. Dievas neįsako jausti jausmo, kurio neįstengiame savyje sužadinti. Jis myli mus, leidžia mums savo meilę pamatyti bei patirti, ir iš to Dievo pirmumo mumyse kaip atsakas gali kilti meilė.
Dievo ir žmogaus meilės istoriją sudaro būtent tai, kad ta valios bendrystė išauga į mąstymo ir jausmo bendrystę, taip mūsų ir Dievo valiai vis labiau sutampant: Dievo valia man jau nebėra svetima, primetanti įsakymus iš išorės, bet yra mano paties valia.
Tad artimo meilė yra tai, kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis bei vadovaudamasis savo jausmais, bet Jėzaus Kristaus žvilgsniu.
Po kito išore pamatau jo vidinį meilės, pagarbaus dėmesingumo lūkestį – gesto, kurį parodyčiau bei atlikčiau ne tik per tam tikras institucijas, spaudžiamas kokios nors būtinybės ar tikėdamasis atlygio.
Čia pasireiškia neišvengiama Dievo meilės ir artimo meilės tarpusavio sąveika. Jei mano gyvenime sąlyčio su Dievu visiškai nėra, tai kitame visada įžiūriu tik kitą ir dieviškojo paveikslo jame atpažinti neįstengiu. O jei mano gyvenime kitas man visiškai nerūpi, man tetrokštant būti „pamaldžiam“, atlikinėti „religines pareigas“, tai nuvysta ir santykis su Dievu.
Tik mano pasirengimas artintis prie artimo bei rodyti jam meilę daro mane jaučiantį Dievą. Tik tarnavimas artimui atskleidžia man tai, ką dėl manęs daro Dievas, ir parodo, kaip jis mane myli. Šventieji meilės jėgos vis semdavosi iš susitikimo su eucharistiniu Viešpačiu, maldoje, „veidas į veidą“, ir, atvirkščiai, tą susitikimą realų ir gilų darydavo jų tarnavimas kitiems.
Štai, pavyzdžiui, šv. Martynas Turietis († 397) prie Amjeno vartų pasidalijo savo apsiaustų su neturtėliu. Naktį jam sapne, dėvintis tokį pat apsiaustą, pasirodo Jėzus, kad patvirtintų amžiną šių Evangelijos žodžių galiojimą: „Buvau nuogas – mane aprengėte… Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 36. 40).
Įsakymas yra vienas. Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti. Bet abi maitinasi meile, tekančia iš Dievo, kuris pirmas mus pamilo. Tad kalbama nebe apie išorinį „įstatymą“, kuriuo liepiama daryti tai, ko neįstengiame, bet apie viduje dovanotą meilės patirtį – meilės, kurios pati prigimtis verčia mus dalytis ja su kitais.
