aA
Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda įvairios nevyriausybinės organizacijos bei asociacijos, kurios savo veikla bando sujudinti visuomenę.
Romas Jankauskas
Romas Jankauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi ta visuomenė kol kas nelabai juda, tai tos organizacijos siekia įsisprausti į politinių partijų bei visuomeninių organizacijų veiklą. Aš kalbu apie įvairius senamiesčio ir naujamiesčio darinius miestuose ir vietos veiklos grupes ar asociacijas kaimuose.

Visai nesipiktinu, nes šventa vieta tuščia nebūna. Anaiptol nesakau, kad partijos Lietuvoje šiandien yra tuščia vieta, bet kiekvienoje iš jų yra pakankamai tuštumos. Būtent ją ir bando užpildyti aukščiau minėti dariniai. Juolab, kad tokioms struktūroms pastaruoju metu, nežinau, tyčia ar netyčia, sukurta ir atitinkama teisinė bazė. Turbūt, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.

Be jokios atsakomybės ir neinvestuojant nė vieno lito, tik pritraukus vieną kitą garsesnę pavardę ar ir be jos, galima sukurti naują asociaciją ar vietinės veiklos grupę, kurią sudaro nuo dešimties iki penkiolikos žmonių. Tačiau ji gali kalbėti visos apibrėžtos miesto ar kaimo teritorijos vardu, gauti finansavimą iš valstybės biudžeto bei paramą iš to paties biudžeto (suprantama, ne paramos forma, bet kitais būdais), įtakoti politinius procesus ir sudaryti pakankamą konkurenciją politinėms partijoms, kurios šiandien yra užsižaidusios savo smėlio dėžėse.

Ir visa tai vyksta naujų savivaldybių tarybų rinkimų starto fone. Kai 2015 metų vasaryje naują vietinę valdžią turės rinkti visi Lietuvos gyventojai. Tiesa pasakius, nauja ji yra tik iš dalies. Pasiremiant Alytaus miesto pavyzdžiu, per keletą pastarųjų rinkimų į miesto savivaldybę iš 27 narių nauji joje būdavo 6-8 tarybos nariai. Tai sudaro apie trečdalį visų tarybos narių. Nemanau, kad šios proporcijos iš esmės skiriasi Žemaitijoje, Aukštaitijoje ar Klaipėdos krašte. Nesu stebuklais tikintis žmogus ir nemanau, kad šios proporcijos dėl kokių nors priežasčių galėtų pasikeisti per šiuos rinkimus.

Tačiau kiekvienuose rinkimuose didesnė dalis rinkėjų nuolat ieško naujo grėblio. Iš tiesų, nesinori lipti ant kartą jau užlipto. Tačiau dar negimė toks lietuvis, kuris ant jo neužliptų. Ir „Senukuose“ toks dar neparduodamas. Todėl ir lipame. Tai ant darbą, tai ant liberalumą, tai ant amžinas vertybes (tai yra, dangaus karalystę, linksmesnį gyvenimą su antanais ir valinskais žadančio) daugiadančio.

Nes politika Lietuvoje paversta interesų ir pajuokos objektu, o ne valstybės ir vietos valdžios sanklodos pamatu, ant kurio statomi visuomenės gerovės namai.

Prie tokios sampratos pirmiausiai prisidėjo patys politikai. Nežinau, ar dėl savo ribotumo, ar dėl išskaičiavimo, kad geriau būti matomu neprotingai šiandien, čia ir dabar, negu būti protingu ir pastebėtu kada nors arba niekada? Gal čia prisidėjo ir žiniasklaidos veidrodį laikanti ranka, kuri šiek tiek jį išlenkė ir patampė kai kuriuos politikų veido ir kūno bruožus? Kad atrodytų kaip kreivų veidrodžių karalystėje. Nes žiūrovams tai labiau neįprasta ir labiau juokinga. Tada visi geriau žiūrės ir skaitys.

Tačiau šiandien svarbiausias dalykas yra ne tai, kaip visuomenė ar jos politikai atrodo iškreiptame veidrodyje. Svarbiausia: kokia ji ar jie yra realiame gyvenime. Tame gyvenime, kuris mums atneša karinę ar epidemiologinę grėsmę. Kuris atneša problemas ar nepriteklius su naujų pinigų atsiradimu nuo metų pradžios. Tas gyvenimas, kuris su euru nuo sausio atneša ir euro zonos problemas, kurios nėra tokios jau paprastos. Kuris atneša galvos skausmą dėl naujo šildymo sezono kainų ar didesnių kainų prekybos centruose arba paslaugų sektoriuje.

Galų gale, eidami į rinkimus patyrę ir atsakingi politikai turi pagalvoti apie prielaidas, kurios sudarytų galimybes kurti kitokią, geresnę gyvenimo kokybę jų atstovaujamo regiono žmonėms.

Ar apie tokias platesnes idėjas galvos vieno labai siauro ir apibrėžto regiono principu sudaryti rinkimų komitetai, gimę iš tos pačios vietos veiklos grupės ar asociacijos? Taigi visi jie susikūrė savos antklodės principu.

Nebūkime naivūs – jei šiandien Lietuvos politika dūsta nuo strateginio mąstymo trūkumo valstybės lygmeniu, apie kokį strateginį mąstymą galima kalbėti savivaldoje? Kurioje iki šiol vyravo parapijinis mąstymas apie daugelį savivaldos funkcijų, tarybos narių aiškiai išreikšta nuostata – pasinaudoti mandatu spręsti asmeninius ar grupinius interesus.

Jeigu būtų galvojama apie visuomeninius interesus, nereikėtų mokėti milžiniškų kompensacijų už visuomeniniu transportu pervežamus socialiai remtinus keleivius ir moksleivius. Tiesiog būtų įdiegta elektroninio bilieto sistema, kuri realiai parodytu, kiek tų socialiai remtinų asmenų iš tiesų važiavo. Būtų ir elektroninis moksleivio pažymėjimas, kuris realiai parodytų, kiek moksleivių ir kada iš tiesų konkrečius popamokinės veiklos būrelius lankė. Ar tai sunku padaryti XXI amžiuje, kuomet interneto skvarba Lietuvoje didžiausia Europoje?

Apie tuos interesus galvojant, reikėtų pradėti svarstyti apie daugelį medicinos ir kultūros įstaigų sujungimą į atskirus centrus, pirmiausiai atskiriant pastatų ir veiklos administravimą. Kad kiekvienas kvadratinis metras valstybės ir savivaldybių turto būtų panaudojamas efektyviai, o ne taip kaip yra dabar - visą parą šildome mokyklas, nors jose vaikai mokosi tik iki pietų, o po pietų šildome kitus pastatus, nes į būrelius ateina vaikai iš mokyklų.

Tai tik vienas pavyzdys. Tačiau klausimas kitas: ar visuomeniniai rinkimų komitetai ir įvairios asociacijos apskritai supranta ir žino, kaip organizuojamas savivaldybių darbas, kokios problemos, kokiais terminais ir kaip jos sprendžiamos vietos valdžios lygmenyje, kad galėtų parengti kompetentingą veikos programą, kuria patikėtų daugelis? 

Kažin? Geriausiu atveju tai gali būti pažadų ir šūkių rinkinys, kokiu buvo vienos partijos dešimt, bet ne Dievo sakymų ar vienos partijos minimalaus atlyginimo pažadas su devynetu gale.

Bėda ta, kad geresnei programai vietos valdžios rinkimams konkrečioje savivaldybėje nėra itin pajėgios ir politinės partijos bei konkretūs jų atstovai savivaldybėse. Užsižaidimas vadinama demokratija sukūrė tokią terpę jų viduje, kad išmintį partijos gretose pakeitė skyriaus pirmininką dėl asmeninių interesų palaikantys partiečiai, sąrašų į savivaldybių tarybas sudarymo principai neegzistuoja, nes sąrašai sudaromi be principų, o kandidatais į merus žmonės siūlomi ne pagal turimus gebėjimus ar įvertinus jų visuomeninę arba politinę veiklą, jų siūlomas idėjas ir siūlomų vietos savivaldos problemų sprendimų visumą, bet pagal savo ir svetimo principą arba vien dėl to, kad reikia kažką pasiūlyti, nes kitos partijos siūlo.

Kol Lietuvoje vyriaus būtent tokios nuostatos, o įstatymų leidėjai jas toleruos, nesitikėkime evoliucijos. Jos vietoje bus tokia nedidelė revoliucija, kuomet dar keletą ar keliolika metų murdysimės įvairiose reformose, kurios nuo konkretaus tikslo neatitolina, bet prie jo ir nepriartina. Tai gerokai blogiau negu Lenino teorija apie du žingsnius į priekį ir vieną atgal, bet net ir stovint vietoje, patirtis gali pasirodyti neįkainojama. Jeigu atsiras sugebančių ją laiku įvertinti ir priimti ryžtingus, drąsius bei kardinalius sprendimus.

Patikėkite, dalis visuomenės jiems tikrai yra pribrendusi ir jų laukia.