Kodėl reikėtų palikti ketverių metų bakalauro studijas ?
Viceministras Vaitkus visai nepaaiškina, kodėl Lietuvai naudinga trumpinti bakalauro studijas iki trejų metų, tik pamini, kad universitetai turės „finansinių praradimų“. Nejaugi tai yra rimta priežastis trumpinti studijas ? Antras klausimas, kuriam atsakymo Viceministro straipsnyje neradau – kaip studijų sutrumpinimas galėtų pakelti aukštojo mokslo kokybę ?
Dabar pateiksiu tris priežastis, kodėl Lietuvai reikėtų palikti ketverių metų bakalauro studijas ir rūpintis jų tobulinimu. Pirmoji – daugelis geriausių pasaulio universitetų rengia 4 metų bakalaurus. Du žinomiausi pasaulio universitetų reitingai – Londono „The Times Higher Education“ ir Kinijos Šanchjaus Jia Tong universiteto – tarp 20 pirmųjų pasaulio universitetų įtraukia 15 JAV universitetų, kurie turi 4 metų bakalauro programas (kaip ir beveik visi JAV universitetai) ir jų trumpinti niekada nežadėjo. Panašias į JAV universitetų 4 metų bakalauro programas įsivedė Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Taivanio universitetai, o Indijos universitetai irgi pereina nuo Britų į JAV stiliaus programas. Lietuvos „trimečiai“ bakalaurai net negalėtų ten stoti į magistro studijas be papildomo pasiruošimo.
Antroji priežastis – 4 metų Lietuvos bakalauro programos visiškai atitinka Bolonijos Proceso numatytai „Trijų ciklų“ (bakalauro,magistro, daktaro) studijų sistemai Europos Aukštesniojo mokslo erdvėje (European Higher Education Area). Ši sistema panaši į JAV modelį. Pirmajam (bakalauro) ciklui numatyta nuo 180 iki 240 ECTS kreditų. Vienerių metų studijos duoda 60 kreditų, todėl Lietuvoje 1991 metais Mokslo ir studijų įstatymo įvestas ketverių metų (240 kreditų) bakalauras visiškai atitinka vėliau sukurtus Bolonijos Proceso reikalavimus.
Trečioji priežastis – 4 metų bakalauro studijos geriau parengia Lietuvos studentus, leidžia jiems susikurti pilnavertį gyvenimą vis greičiau besikeičiančiame moderniajame pasaulyje. Greitai tobulėjantys sveikatos mokslai daugumai šįmet baigusių bakalaurų žada apie 50 - 60 metų aktyvaus, kūrybingo gyvenimo. Tokiam gyvenimui pasiruošti neužtenka tik vienos, per 3 metus išmoktos, specialybės žinojimo. Žymiai svarbiau - bendras universitetinis išsilavinimas (žinomas tradiciniu „artes liberales“ vardu), duodantis pagrindą suprasti ir panaudoti ateities pokyčius, nors jie būtų ir visai nenumatyti.
Kaip pavyzdį siūlau Harvardo universiteto (JAV) 1986 metais įvestą 4 metų bakalauro studijų programą. Kai buvau išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, 1990 metų vasarą šią programą atsivežiau į Kauną ir ją priderinome prie tuo metu labai kuklių mūsų galimybių. Programos turinys toks: 1 metai studijų šerdies (core) dalykų bendram išsilavinimui, 1 metai laisvai pasirinktų dalykų, ir 2 metai vienos krypties („major“) studijoms. Žinoma, visos trys programos dalys studijuojamos lygiagrečiai, su didesne dalimi šerdies studijų per pirmuosius 2 metus, nes studentas/ė gali savo pasirinktą studijų kryptį tų 2 metų eigoje pakeisti. Tokia galimybė studijuoti galutinai nepasirinkus krypties yra ypač naudinga pirmakursiams, turintiems įvairialypių interesų.
Studijų šerdis įgyvendina „artes liberales“ principą , apimdama lygiomis dalimis (1) humanitarinius mokslus, (2) socialinius mokslus ir (3) fizinius bei biologinius mokslus su matematika. Taip studijavę studentai/ės po 4 metų yra paruošti arba tolimesnėms magistro ir daktaro studijoms, arba tolimesniam mokymuisi savo darbo vietoje ir po darbo, ypač per internetą. Labai svarbu pabrėžti, kad šerdies ir laisvai pasirinktos studijos jam/jai atveria daug galimybių toliau siekti žinių įvairiose kryptyse ir taip pat dalyvauti tarpdisciplinėse studijose bei tyrimuose.
Gaila ir liūdna pastebėti, kad eilė įstatymo pakeitimų tokias „artes liberales“ studijas Lietuvoje padarė beveik neįmanomas. Bendro stojimo į aukštąsias mokyklas metu abiturientai privalo pasirinkti studijų programą (iš srities ar krypčių grupės) su krepšeliu ir praktiškai tos programos negali pakeisti kita. Antra blogybė - programos tiek suvaržytos reglamentų arba aprašų, kad nei studijų „šerdies“, nei laisvai pasirinktų studijų dabartinėje Lietuvos sistemoje studentas/ė pasiekti negali.
Jis ar ji patenka į 4 metų ilgumo gamybos liniją, kuri gamina tik vieną produktą – be jokios pasirinkimo įvairovės. Dar silpnesni būtų 3 metų bakalaurai. Be bendro išsilavinimo, kurį duoda „artes liberales“ programa, absolventai būna pririšti prie įgytos specialybės stulpo ir gali likti nebereikalingi, kai to stulpo visuomenei reikės mažiau. Tik grįžimas prie "artes liberales" studijų programos deramai parengtų mūsų studentus ir leistų jiems užsitikrinti sau ir Lietuvai vietą ateities globalioje visuomenėje.
Dėl valstybės užsakymo principo
Antrasis Viceministro Rimanto Vaitkaus pristatytas pakeitimas – tai „valstybės užsakymo principas“ : „Studentų priėmimą siūloma organizuoti... ne tik pagal studijų sritis ir krypčių grupes, bet ir pagal atskiras kryptis.“ Toliau: „...siūloma, kad valstybė su aukštosiomis mokyklomis kas trejus metus pasirašytų sutartis, kurios apibrėžtų aukštosios mokyklos veiklos kryptis ir studentų priėmimo reikalavimus bei leistų formuoti valstybei reikalingų specialistų užsakymą ir rengimą.“ Galima spėti, kad „valstybe“ čia vadinama Švietimo ir mokslo ministerija. Nepasakyta, kas bus tie aiškiaregiai, kurie nustatys, kokių specialistų už trejų metų valstybei reikės ir kodėl tik trejų metų studijų užteks jiems tapti „valstybei reikalingais specialistais“.
Deja, čia nieko naujo. Tokį principą mačiau, kai sovietų okupacijos metais Lietuvoje keturis kartus lankiausi Matematikos ir kibernetikos institute pas akademiką Vytautą Statulevičių. Visos aukštųjų mokyklų priėmimo kryptys ir į jas stojančiųjų skaičius buvo sovietinės valdžios nustatyti. Tik vienas skirtumas – sovietinė valdžia taip pat skirdavo kiekvieną absolventą į darbą, o naujasis įstatymo pakeitimas užtikrinto darbo nepažada. Jeigu valdžios aiškiaregiai suklydo – atrodo, kad ir„užsakyti“ absolventai turės žingsniuoti į darbo biržą. Tipiškai totalitarinėms valstybėms į studentą žiūrima kaip į užsakytą ir per trejus metus pagamintą produktą, o ne kaip į besivystančią asmenybę, kuri akademinėje aplinkoje ieško savo pašaukimo su dėstytojų bei kolegų parama. Manau, kad valstybė tuos „reikalingus specialistus“ geriausiai išsiaugintų konkurso būdu duodama labai geras stipendijas studijoms iki magistro ar daktaro laipsnio.
Tai, kas siūloma, t.y. „sutartis“ su „apibrėžimu“ - šiurkštus aukštųjų mokyklų autonomijos pažeidimas. Per beveik tūkstantį metų išvystytas ir daug kartų gintas autonomijos principas yra garantija, kad tik universiteto dėstytojai gali nustatyti, kas ir kaip jų universitete bus dėstoma. Anksčiau minėtuose pasaulio universitetų reitinguose dominuoja JAV universitetai, o tarp jų pirmauja tie, kurie sėkmingiausiai gina savo autonomiją. Universiteto darbo kokybę periodiškai įvertina Universitetų asociacijos pakviesti ekspertai – žymūs profesoriai iš kitų tai asociacijai priklausančių universitetų. Tik jie turi teisę nustatyti taisytinas silpnybes ir sutrumpinti arba panaikinti akreditaciją.
Lietuvoje Europos tarptautinius ekspertus kviečia SKVC (Studijų kokybės ir vertinimo centras), tačiau jie vertina atskiras studijų sritis ar kryptis. Kiek žinau, klausimas, ar dabartinė specializuota, ar „artes liberales“ bakalauro studijų programa Lietuvai būtų naudingesnė, jokiems ekspertams nebuvo užduotas. Tačiau žinau, kad šiais metais Vytauto Didžiojo universitetą lankiusi 7 asmenų tarptautinė ekspertų grupė ypač pabrėžė, kad VDU įvairiais būdais puoselėjama „artes liberales“ idėja yra labai vertinga ir pasiūlė universitetui suteikti 6 metų akreditaciją. Manau, kad Lietuvos naudai yra būtina leisti VDU (ir, žinoma, kitiems to pageidaujantiems universitetams) atvirai ir išsamiai vykdyti Harvardo stiliaus „artes liberales“ bakalauro studijų programas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis sako: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“ Tos dėstymo ir tyrinėjimų laisvės tikrai nebus, jeigu ministerijos tarnautojai reglamentais ar aprašais diktuos, ką reikia dėstyti. Universitetams bausti už nepaklusnumą jie turi mirtiną ginklą – aprobacijos atėmimą, o tai reiškia, kad pažeidžiamas Konstitucijos 42 straipsnis, nes tuomet dėstymo laisvė yra suvaržoma ar visai atimama.
Mano akademinė patirtis
Šios pastabos pagrįstos mano asmenine patirtimi – prieš 1990 metais atvykdamas į Kauną dirbti VDU rektoriumi, 28 metus dėsčiau kompiuterių mokslą Kalifornijos universitete Los Andželo mieste (UCLA), kuris ir Londono Times Higher Education, ir Šanchajaus Jia Tong universiteto reitinguose užima 12-ąją vietą pasaulyje. Ten įkūriau ir vedžiau Patikimo skaičiavimo tyrimų laboratoriją bei pasiekiau aukščiausią profesoriaus laipsnį: „Distinguished Professor“. Taip pat vieną kadenciją vadovavau Kompiuterių mokslo departamentui su 35 dėstytojais ir apie 200 tyrinėtojų - doktorantų. Lygiagrečiai (nuo 1960-jų) 20 metų dalyvavau kaip „akademinis tyrinėtojas“ Kalifornijos Technologijos Instituto kosmoso tyrimo laboratorijoje JPL. Ten sukūriau save pasitaisanti kompiuterį JPL-STAR erdvėlaiviams, vykdantiems kitų Saulės sistemos planetų tyrimus ir išvysčiau „gedimams atsparaus skaičiavimo“ (fault-tolerant computing) konceptą, už kurį gavau keletą apdovanojimų, tarp jų „kompiuterių architektų Nobeliu“ vadinamą Eckert-Mauchly Award, kurį kasmet bendrai suteikia dvi didžiausios kompiuterių profesionalų draugijos – Association for Computing Machinery ir IEEE Computer Society.
Algirdas Avižienis, Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) pasižymėjęs (distinguished) profesorius emeritas ir Vytauto Didžiojo universiteto Garbės profesorius.
