Nešini gėlėmis menininko bendražygiai, artimieji ir talento gerbėjai sekmadienį ėjo į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą atsisveikinti su D. Banioniu – legendiniu aktoriumi, kuris namais tapusį miestą išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Pirmadienį nuo 9 iki 13 valandos D. Banionis bus pašarvotas Vilniaus Universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, amžino poilsio atguls Vilniaus Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje, šalia žmonos.
Gimė Kaune
Donatas Banionis gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Kaip paskutiniame interviu pasakojo DELFI, iš vaikystės atmintyje išliko mažutis medinis namelis Rotušės aikštėje, kuriame augo, Nemuno ir Neries santaka, vėliau dviaukštis mūrinukas šalia prieplaukos Muziejaus gatvėje, į kurį šeima persikėlė gyventi. Taip pat - akmenimis grįsta Laisvės alėja, kuria tuomet dar važinėjo konkės.
Pirmasis vaidinimas, į kurį keturmetį nusivedė mama - Kauno jėzuitų gimnazijoje rodyta „Kristaus kančia“. Kaip pats sakė, buvo sužavėtas reginio.
Gyveno varganai, todėl svajojo apie kitokį gyvenimą. Norėjo būti kažkuo kitu, išsiveržti iš jį supusios kasdienybės.
Pakvietė į dramos būrelį
1932-1937 m. lankė pradžios mokyklą, labai gerai mokėsi. Kaip pats pasakojo, antrame ar trečiame skyriuje ėmė vaidinti mokyklos spektakliuose. Mokykloje pamėgo kiną. Pats norėjo tapti kino aktoriumi.
D.Banionio tėvas buvo kelnių siuvėjas. Neturėjo pakankamai lėšų gimnazijai, tad nusprendė, kad Donatas mokysis Kauno amatų mokyklos Keramikos skyriuje.
Su D.Banioniu į vieną kursą įstojo Vaclovas Blėdis, o kursu aukščiau mokėsi Jonas Alekna. Jie abu mokykloje suorganizavo dramos būrelį, į kurį pasikvietė ir Donatą.
Dirbo statistu Valstybės teatre
Netrukus D.Banionis buvo priimtas dirbti statistu Valstybės teatre. Dalyvaudavo ne tik dramos, bet ir operos, baleto spektakliuose. Visur, kur būdavo reikalingi statistai.
Darbo rūmų teatrui tuomet vadovavo iš Paryžiaus grįžęs režisierius Juozas Miltinis, kuris 1940 m. pabaigoje su visais aktoriais išvažiavo į Panevėžį kurti savojo teatro.
Kai Panevėžio teatras atvyko savo pirmųjų gastrolių į Kauną, Donatas kaip tik baigė Amatų mokyklą. V. Blėdis, kuris jau vaidino tame teatre, nuvedė D.Banionį pas J. Miltinį į grimo kambarį ir pasakė: „Čia Donatas Banionis. Jis nori būti aktoriumi“.
Kaip paskutiniame savo interviu DELFI pasakojo D. Banionis, kitą dieną rašytojos Liūnės Janušytės sodelyje jis jau deklamavo J.Miltiniui eilėraštį. Iš jaudulio užmiršo tekstą, tačiau kai iš gastrolių teatras važiavo į Panevėžį, kartu vyko ir jis.
Nelegaliai statė spektaklius
Pirmąjį didelį vaidmenį aktorius suvaidino 1949 m. A. Ostrovskio ir N. Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“. Ir kritikai, ir žiūrovai, ir pats J. Miltinis spektaklį įvertino labai gerai.
Po 1948 m. sėkmingų gastrolių Vilniuje J.Miltiniui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas, o 1954 m. jį atleido iš teatro. Tačiau J.Miltinis nepasidavė, nelegaliai, prisidengdamas V. Blėdžio pavarde, pastatė du spektaklius, išgarsinusius Panevėžio teatrą toli už Lietuvos ribų. Šiuose spektakliuose D.Banionis sukūrė vienus geriausių savo vaidmenų: H. Ibseno „Hedoje Gabler“ - Jorgeną Tesmaną, o A. Milerio „Komivojažerio mirtyje“ - Vilį Lomeną.
Teatre sukūrė per 100 vaidmenų
Tada D. Banionis pabandė ir režisuoti. 1956 m. kartu su J. Alekna pastatė B. Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“), o 1958 m. jau vienas režisavo J. Švarco „Paprastąjį stebuklą“.
1959 m. J. Miltinis grįžo į teatrą, o D. Banionis puikiai suvaidino Bopertiui E. Labišo komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, nedidelį, bet labai gerai kritikų įvertintą Banko vaidmenį V. Šekspyro „Makbete“, Davydovą „Pakeltoje velėnoje“ (pagal M. Šolochovo romaną).
1966 m. aktoriui buvo lemta sukurti vieną iš sunkiausių savo vaidmenų - Bekmaną V. Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“, o 1973 m. - Edgarą A. Strindbergo dramoje „Mirties šokis“.
Panevėžio dramos teatre D. Danionis sukūrė per 100 vaidmenų.
Filmavosi pas A. Tarkovskį
Kine aktorius debiutavo 1959 m., režisieriaus V. Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“. Po to filmavosi „Vienos dienos kronikoje“, „Marš, marš, tra-ta-ta...“ (rež. R.Vabalas).
Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. Savo paskutiniame interviu DELFI aktorius daug kartų minėjo šį filmą, vadino svarbiausiu savo darbu kine.
1966 m. sukūrė nedidelį kunigo vaidmenį režisieriaus E. Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino tarybinį žvalgą Ladeinikovą S. Kulišo filme „Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam šlovę Sovietų Sąjungoje. Po metų buvo pakviestas filmuotis M. Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“.
Iš karto po to D. Banionis filmavosi pas garsųjį režisierių G. Kozincevą filme „Karalius Lyras“. 1970 m. vokiečių režisierius K. Volfas pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Goją.
Tuo pat metu režisierius A. Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje.
Paskutinieji gyvenimo metai – Vilniuje
Kaip rašė DELFI, pavasarį, devyniasdešimtmečio proga D. Banioniui buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Pernai garsiam aktoriui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2004 metais - ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius. 1994 metais aktoriui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.
D.Banionis sukūrė gražią šeimą. 1948 m. balandžio 2 d. vedė aktorę Oną Konkulevičiūtę. 1949-aisiais gimė jų pirmagimis sūnus Egidijus, kurio krikštatėviu tapo J.Miltinis. 1957 m. Onutės ir Donato šeima susilaukė antrojo sūnaus - Raimundo.
Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Vilniuje, su šeima. Mirė ketvirtadienį, rugsėjo 4 dieną.
