Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ (Mt 18, 15–20)
Kiekvieno santykio pagrindas yra pripažinti kitą savo broliu ar seserimi. Tik taip gali būti panaikinta nelygybė. Gali skirtis veikla, pareigos, bet ne žmonių vertė. Tie mūsų pripažįstami broliai ir seserys nėra tobuli, nėra apsaugoti nuo trūkumų ir klaidų. Štai iš čia ir kyla atleidimo bei broliško perspėjimo būtinybė. Svarbiausia yra susigrąžinti brolį, bet ne jį nubausti ar įrodyti jo klaidą.
Prieš tai Jėzus buvo ką tik papasakojęs palyginimą apie piemenį ir nuklydusią avį (Mt 18, 12–13). Piemuo, turintis 99 avis, nesijaučia esąs turtingas. Jis save laiko vargšu, nes vienos avies trūksta. Palyginimas baigiamas žodžiais: „Ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14).
Pasaulyje vertinga tai, kas yra didinga ir išsiskiria. Krikščionių bendruomenėje turėtų būti kitokia vertinimo sistema: kiekvienas žmogus yra begalinės vertės. Net vienas žmogus yra svarbus ir brangus. Todėl, turint prieš akis amžinąjį išganymą, reikia daryti viską, kad jis neprapultų.
Šiandien visi paprastai labai imlūs artimo meilės ir rūpinimosi kitų fizine bei materialine gerove temai, o apie dvasinę atsakomybę už brolius ir seseris menkai užsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje, kur rūpintasi ne tik brolių ir seserų fizine sveikata, bet ir jų dvasine gerove bei galutine paskirtimi.
Šventajame Rašte parašyta: „Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų“ (Pat 9, 9). Apaštalas Paulius ragina siekti to, kas „pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Rom 14, 19), daryti artimui gera ir rūpintis jo pažanga (Rom 15, 2), ieškant „ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 33).
Pats Kristus, kaip girdėjome šios dienos Evangelijoje, liepia pabarti nusidedantį brolį (Mt 18, 15). Veiksmažodis „elenchein“, čia reiškiantis pabarimą, pavartotas ir nusakant pranašišką krikščionių užduotį viešai smerkti į blogį įpuolusią kartą: „Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos“ (Ef 5, 10–11).
Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinių gailestingumo darbų. Svarbu vėl atrasti šį krikščioniškosios artimo meilės matmenį. Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Juk dauguma krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai ir nesilaikančių gėrio kelio.
Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove. Apaštalas Paulius sako: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Gal 6, 1).
Taip pat Laiške žydams primenama: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (10, 24). Šis kitų „sergėjimas“ prieštarauja dvasiniai laikysenai, kuri, gyvenimą apribodama vien žemišku matmeniu, neįstengia į tai pažvelgti eschatologiniu aspektu ir individualios laisvės vardu priima bet kurį moralinį pasirinkimą. Tokia visuomenė kaip mūsų gali tapti kurčia ir fiziniai kančiai, ir dvasiniams bei moraliniams gyvenimo poreikiams.
Tad individualizmo persunktame mūsų pasaulyje būtina iš naujo atrasti broliško pabarimo reikšmę, kad išvien žengtume šventumo keliu. Šventajame Rašte teigiama, kad net „teisusis septynis kartus puola“ (Pat 24, 16); visi esame silpni ir netobuli (1 Jn 1, 8).
Vadinasi, padėti kitiems ir leisti jiems padėti mums nuoširdžiai save pažinti, pataisyti savo gyvenimą ir žengti teisingesniu Viešpaties keliu yra vertinga paslauga. Visada reikia meilės kupino ir įspėjančio žvilgsnio, kuris pažintų ir suprastų, įžvelgtų ir atleistų (Lk 22, 61), kaip kiekvieno mūsų atžvilgiu darė ir tebedaro Viešpats.
