Tačiau, istorija (ypač artimoji, ta, kurią mena „mūsų motinos ir mūsų tėvai“) yra jau toks dalykas, kuris negali būti ekranizuotas kaip „tiesiog filmas“. Perdaug jau skaudūs jos atsiminimai, perdaug šeimų ji yra palietusi ir perdaug stipriai ją norime naudoti šių dienų politikoje ir informaciniuose karuose – juk užaugo jaunoji karta, kuri nebeatsimena karo ir būtina jiems suformuoti „teisingą“ požiūrį.
Šių dienų informacinių karų kontekste akivaizdu, kad meninis kinas yra tapęs ginklu. Toli neieškokime. Prisiminkime, rusiškąjį „1612“, lenkiškąjį „1920 metų Varšuvos mūšį“ ar net latviškuosius „Rygos karius”. Jei išsakyčiau subjektyvią nuomonę apie vokiškąjį „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ – vienas šio filmo tikslų yra siekis „išbaltinti“ nacistinės Vokietijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Esą Lenkijoje holokaustą vykdė lenkai, o Ukrainoje – ukrainiečiai ir apskritai, kuo čia vokiečiai yra dėti? Jie yra tokios pat nacizmo aukos, kaip ir visa Europa. Dar įdomiau, kad filmo kūrėjas yra ZDF – viešasis Vokietijos televizijos kanalas.
Kol kas nelieskime pilietinės atsakomybės temos – juk Hitleris į valdžią atėjo demokratiniu būdu. Nelieskime ir kai kurių šiandienos politinių kontekstų – filmas rodomas tuo metu, kai minimas Antrojo pasaulinio karo pradžios 75-metis, o Ukrainos konflikte eksploatuojama „fašistų banderininkų“ tema. Koncentruokimės į filmą ir jo aplinką. „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ tapo sensacingai populiariu Vokietijoje (apdovanotas kaip geriausias TV filmas), bet sulaukė labai aštrios reakcijos Lenkijoje (iki demonstracijų prie Vokietijos konsulatų).
„The Economist“ 2013 m. kovo 30 dienos straipsnyje apie šį meninį filmą buvo pastebėta, kad filmas sukelia labai kontroversiškų jausmų, o antraštė skelbia „The Third Reich revised“. „The New York Times“ pažymėjo, kad filmas kur kas įdomesnis kaip demonstruojantis dabarties situaciją (Vokietijos įtakos augimą), nei reprezentuojantis praeitį. Filmo demonstravimas per Lenkijos nacionalinį televizijos kanalą buvo palydėtas abiejų šalių (Vokietijos ir Lenkijos) istorikų, komunikacijos specialistų, politikų ir Antrojo pasaulinio karo dalyvių diskusijos, kuri buvo ne mažiau įdomus „dabarties artefaktas“ nei pats filmas.
Džiaugiuosi, kad šio filmo veiksmas nevyksta Lietuvoje. Tik įdomu, kaip vyks šio filmo peržiūra per LRT televiziją? Gar ir mums tai yra gera proga padiskutuoti apie Antrąjį pasaulinį karą ir istorijos komunikaciją Lietuvoje?
