Staigios ir totalinės Rusijos sankcijos ES šalių maisto eksportui, sutapusios su kiaulių maro protrūkiu Rytų Europoje, yra didžiausia pastarųjų laikų krizė, bet kartu ir gera proga permąstyti žemės ūkio ir maisto politiką iš esmės.
Lietuvos vyriausybės svarstomas siūlymas kelis mėnesius kompensuoti Rusijos embargo nuostolius pieno, mėsos sektoriaus įmonėms, kol jos įsitvirtins naujose rinkose, yra logiškas, jei perdirbėjai laikysis susitarimo ir mokės ūkininkams už produkciją liepos kainomis.
Tokiu būdu galbūt bus išvengta šoko, atleidimų ir bakrotų.
Daržovių sektoriui taip pat reikalingas skubus postūmis. Nėra normalu, kai Lietuvos daržovių augintojai, ktaip nei kitose šalyse, beveik nesinaudoja ES parama, atsilikdami pagal gamintojų organizacijų kūrimo tempus, o parama teikiama tik susivienijus į tokias organizacijas. Jungimasis į gamintojų organizaciją reikštų galimybę koordinuoti eksporto paiešką. Valdžia turi paskatinti šį procesą.
Įprastos ES bendrosios žemės ūkio priemonės – produktų intervenciniai pirkimai sandėliui, eksporto subsidijos padės stabilizuoti situaciją. Tačiau rimtoms nuostolių kompensacijoms sprendžiant iš pirminių skaičiavimų prireiks kelių šimtų milijonų litų, kuriuos gali padengti ES krizės rezervas. Jame kasmet sukaupiama 400 mn. eurų ir jei neišnaudojama – grąžinama ūkininkams per išmokas.
Paskutinį kartą fondu naudojosi Ispanijos daržovių augintojai per 2011 m. gegužės–liepos mėn. kilusią bakterijos E.coli krizę. Tiesa, tikėtina, kad šį kartą fondo pinigais norės naudotis visos embargo paveiktos šalys. Kaip EP narys darysiu viską, kad derybose dėl šių pinigų naudojimo Lietuvos balsas būtų išgirstas.
Tačiau tokio masto krizineje situacijoje turime galvoti ne tik apie trumpalaikes pasekmes.
Pavyzdžiui, svarstomos PVM lengvatos maisto produktams yra reikalingos, daugelis šalių jas turi, tačiau žinant mūsų prekybos tinklų galią, kyla abejonė, ar Vyriausybė sugebėtų realiai kontroliuoti pelnus. PVM lengvatomis daržovėms taip pat turi prasmę ir dėl sveikatos politikos sumetimų, nes jų vartojimas nuolat mažėja Europoje. Tačiau pinigų išmokėjimas kompensacijos ar lengvatos forma vienai ar kitai įmonei gali baigtis didesniais pelnais mokesčių mokėtojų sąskaita ir tiek. Eksporto krizė gali ištikti ir vėl. Tikėjimas, kad atradę naujas rinkas, pvz. Izraelyje, užtikrinsime ilgalaikį stabilumą, taip pat skamba keistai.
Analizuodami eksporto problemas turime matyti ir kritiškai vertinti savo priklausomybę nuo importo. Juk sveikos ekonomikos pagrindas ne tik atvirumas pasaulio rinkoms, bet ir gebėjimas tam tikrose srityse remtis savais gamintojais. Energetika čia, žinoma, yra pirmoje vietoje. Laikas realiai vaduotis iš energetinių žaliavų importo priklausomybės, paskatinti atsinaujinančią darbo vietos kuriančią energetiką. Juk turime praktinių pavyzdžių, patirties, trūksta tik politinės valios.
Esu tikras, kad ir Lietuvos apsirūpinimas maisto produktais, panašiai kaip energetinė nepriklausomybė, privalo tapti nacionalinės politikos prioritetu. Bendroji ES maisto rinka, globalios prekybos laisvė tam neprieštarauja.
Turime kalbėti ne tiek apie vidaus vartojimo skatinimą, kiek apie tam tikrą darnumą Lietuvos ir ES žemės ūkio politikoje. O ką mes turime šiandien? Didžiules baimes, kad pigi lenkiška produkcija, neradusi rinkos Rusijoje, užplūs mūsų prekybos tinklus ir turgavietes.
Būtent tvirta vietos gamintojų ir perdirbėjų pozicija vidaus rinkoje, vartotojo pagrįstas pasitikėjimas savu gamintoju visada yra sėkmingo eksporto pagrindas. Be to neįmanoma išjundinti ir kitų senų Lietuvos žemės ūkio problemų – tūkstančius hektarų nedirbamos žemės Rytų Lietuvoje panaudoti maisto gamybai ir vietos energetikai, auginti jauną ir motyvuotą ūkininkų kartą.
