Kita vertus, autorius savo pateikiamoje konkretaus teismo sprendimo analizėje – panašu, jog sąmoningai – vengia bet kokių nuorodų į platesnę EŽTT jurisprudenciją. Platesnio teisinio konteksto aptarimas atskleistų kur kas įvairiapusiškesnę Strasbūro teismo poziciją tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo klausimu. Taip, reikalavimas valstybėms narėms įteisinti tos pačios lyties santuokas iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) nekyla, tačiau susitariančiosios šalys privalo užtikrinti tos pačios lyties porų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, panaikindamos su šių porų teisinio pripažinimo klausimu susijusią diskriminaciją.
Strasbūro teismas Konvenciją taiko remdamasis „gyvojo instrumento“ koncepcija. Iš esmės tai reiškia, jog Konvencija yra interpretuojama šių dienų sąlygomis, atsižvelgiant į Europos visuomenėse vykstančius pokyčius ir besiformuojančias tendencijas. Klausimu dėl tos pačios lyties porų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą EŽTT pasisakė dar 2003 m. byloje Karner prieš Austriją. Šioje byloje teismas konstatavo, jog draudimas tos pačios lyties poroms pasinaudoti tam tikromis privilegijomis, kurios yra prieinamos nesusituokusioms (!) skirtingų lyčių poroms, prieštarauja Konvencijos 8 (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 (diskriminacijos draudimas) straipsniams. Svarbu pastebėti, jog būtent šiuo sprendimu Strasbūro teismas konstatavo, jog tos pačios lyties porų diskriminacija nacionalinėje teisėje negali būti pateisinama remiantis siekiu apsaugoti „tradicinę (heteroseksualią) šeimą“. Kitais žodžiais tariant, Karner sprendimu EŽTT teismo jurisprudencijoje įtvirtintas tiesioginės diskriminacijos draudimas tos pačios lyties porų atžvilgiu.
Dėl aiškumo pažymėtina, jog Strasbūro teismo jurisprudencijoje įtvirtintas principas, jog skirtingas susituokusių ir nesusituokusių porų (tiek tos pačios lyties, tiek skirtingų lyčių) traktavimas nacionalinėje teisėje nėra laikomas tiesiogine diskriminacija, nes šios poros yra „nepalyginamoje situacijoje“. Pirmą kartą dėl tos pačios lyties porų teisės sudaryti santuoką EŽTT pasisakė 2010 m. byloje Šalk ir Kopf prieš Austriją. Būtent šiuo sprendimu ir buvo įtvirtinta Strasbūro teismo pozicija, jog reikalavimas valstybėms narėms įteisinti tos pačios lyties santuokas iš Konvencijos kol kas dar nekyla. EŽTT sprendimas byloje Hämäläinen prieš Suomiją yra tiesioginis byloje Šalk ir Kopf prieš Austriją suformuoto precendento taikymo pavyzdys. Kita vertus, savo analizėje autorius visiškai ignoruoja du kertinius Šalk ir Kopf prieš Austriją byloje suformuotus principus, kurie nubrėš tolesnę EŽTT poziciją tos pačios lyties porų teisės į santuoką klausimu. Panagrinėkime šiuos kertinius principus išsamiau.
(1) Strasbūro teismas yra konstatavęs, jog „stabilioje de facto partnerystėje kartu gyvenančios tos pačios lyties poros patenka po „šeimos gyvenimo“ sąvoka“. Kitais žodžiais tariant, nepriklausomai nuo tos pačios lyties porų teisinio statuso, šios poros EŽTT jurisprudencijoje yra laikomos šeima, o Konvencijos 8 straipsnio teikiama apsauga šios poroms galioja pilna apimtimi.
(2) Strasbūro teismas nurodė, jog Europoje šiuo metu dar nėra bendro sutarimo dėl tos pačios lyties porų teisės į santuoką, todėl valstybės narėms turi būti suteikta apsisprendimo laisvė, kada tokią galimybę tos pačios lyties poroms nacionalinėje teisėje įtvirtinti. Interpretuodamas Konvenciją pagal „gyvojo instrumento“ koncepciją, Strasbūro teismas atsižvelgia į Europoje vyraujančias teisines tendencijas. Todėl visiškai nėra jokio pagrindo teigti, jog Europoje vis daugiau šalių įteisinant tos pačios lyties santuokas, šis reikalavimas netaps privalomas Konvenciją ratifikavusioms valstybės narėms. Kita vertus, tokio bendro europinio sutarimo Strasbūro teismas dar neįžvelgė nei 2010 m. (byla Šalk ir Kopf prieš Austriją), nei 2014 m. (byla Hämäläinen prieš Suomiją).
Paradoksalu, tačiau Strasbūro teismo pozicija byloje Šalk ir Kopf prieš Austriją pakankamai aštriai rezonuoja su pastarojo meto diskusijomis dėl tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo lietuviškame kontekste. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek Civilinis kodeksas ne tik nesuteikia galimybės (Konstitucijos 38 straipsnis), bet ir įtvirtina tiesioginį tos pačios lyties porų santuokų draudimą (CK 3.12). Toks nacionalinėje teisėje įtvirtintas reguliavimas neprieštarauja byloje Šalk ir Kopf prieš Austriją suformuluotai Strasbūro teismo pozicijai. Tačiau tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo klausimas teise į santuoką neapsiriboja. Keistai atrodo pastarieji bandymai Seime keisti Konstitucijos 38 straipsnį, susiejant konstitucinę šeimos sampratą su galimybe sudaryti santuoką. Dar keisčiau atrodo Lietuvos valstybės delsimas suteikti galimybę tiek tos pačios lyties, tiek skirtingų lyčių poroms sudaryti registruotą partnerystę. Atrodytų, ir vilkas sotus, ir avis sveika – santuokos institutas „rezervuojamas“ skirtingų lyčių poroms, o tos pačios lyties poroms suteikiama alternatyvi galimybė įteisinti savo santykius.
Įdomu pastebėti, jog 2013 m. byloje Vallianatos prieš Graikiją EŽTT netiesiogiai pasisakė dėl registruotų partnerysčių įteisinimo tos pačios lyties poroms ir Lietuvoje. Registruotų partnerysčių įstatymas Graikijoje galimybę sudaryti šią civilinę sąjungą rezervavo išimtinai skirtingų lyčių poroms. Strasbūro teismas, savo ruožtu, konstatavo, jog toks reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia tos pačios lyties porų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šios teismo nutarties 91 paragrafe konstatuojama, jog Lietuva ir Graikija yra vienintelės Europos Tarybos narės, kurios numato registruotų partnerysčių institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms. LR Civilinio kodekso 3.229 straipsnis nurodo, jog bendras gyvenimas neįregistravus santuokos kyla „tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.”
Nors partnerystes reguliuojantis įstatymas Lietuvoje nepriimtas, vis dėlto galima teigti, jog nacionalinėje teisėje ne tik įtvirtintas draudimas tos pačios lyties poroms sudaryti santuoką, bet ir apskritai nėra jokios kitos alternatyvios galimybės tos pačios lyties poroms įteisinti šeimos santykius. Panašu, jog pastaroji aplinkybė ne tik parodo Lietuvos įstatymų leidėjų ir politikos formuotojų požiūrį į tos pačios poras, bet ir potencialiai prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai.
Pabaigoje, replikuojant į autoriaus išsakytą tariamai sarkastišką mintį, esą „vienalyčių porų santuokos yra teisinio pažangių demokratinių valstybių progreso vaisius“, norėtųsi pastebėti, jog LGBT(lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) asmenų žmogaus teisių efektyvaus užtikrinimo klausimas yra indikatyvus liberaliosios demokratijos būklės šalyje požymis. Nereikia būti teisės srities magistrantu, jog suprastum, kad tikrasis pažangių demokratinių valstybių progreso vaisius yra galimybės individui netrukdomai siekti asmeninės laimės (tol, kol tai nesikerta su tiesioginėmis kitų individų teisėmis ir laisvėmis) suteikimas. Žmogaus teisės yra nedalomos, viena nuo kitos priklausomos ir tarpusavyje susijusios. Paneigę vieną iš fundamentaliųjų teisų į šeimos gyvenimo gerbimą konkrečiai visuomenės grupei – būtent, tos pačios lyties poroms – ardome demokratinės visuomenės audinį, kuris yra visų mūsų bendro sambūvio ateityje garantas.
Šio teksto autorius yra Centrinio Europos universiteto (Budapeštas, Vengrija) Teisės studijų departamento magistrantas.
