Vladimiro Putino paskelbtas draudimas importuoti maisto produktus iš Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų sankcijas Rusijai už agresiją prieš Ukrainą taikančių šalių gali būti suprantamas tik Sovietų sąjungoje gyvenusiam žmogui. Nes maistas jam visuomet turėjo ypatingą reikšmę.
Tikro bado vėlyvojo sovietmečio žmogui patirti jau neteko. Net tada, kai man, trylikmečiui paaugliui, sostinės „Saturno“ parduotuvėje teko dalyvauti muštynėse dėl kiaušinių, gretimame skyriuje galėjau nusipirkti perlinių kruopų, juodos ir baltos duonos bei žuvies maltinukų pomidorų padaže. Ne badas, o maisto įvairovės stygius formavo tą slogią šalies – kalėjimo atmosferą.
Norvegiška lašiša, lietuviški sūriai, suomiškas jogurtas ir prancūziškas vynas vejami iš Rusijos ne todėl, kad tai galėtų priversti europiečius atsisakyti plano sankcijomis priversti V. Putiną nutraukti paramą Donbase veikiančioms teroristų gaujoms ir grąžinti Ukrainai Krymą. Jei maisto įvairovė Rusijoje atsirado sulig Sovietų Sąjungos griūtimi, tai jos apribojimas yra simbolinis veiksmas, ištaisantis šią klaidą. Ritualinis išbandymas šalies piliečiams, kurio metu jie paaukoja tai, kas džiugino ir teikė malonumą neteisingais supuvusios vakarietiškos demokratijos laikais. Tai sumanyta tarsi iniciacija pirmykštės genties berniukui tampant kariu.
Olga Jefimenko iš Odesos sekmadienį parašė: „Įsakas apie dešiniosios rankos vidurinio piršto amputaciją kiekvienam 18 metų sulaukusiam rusui, siekiant įbauginti priešą, iš pradžių nustebino netgi besąlygiškus patriotus. Porą dienų jie tylėjo, tarsi būtų prariję tą patį pirštą. O antrosios dienos vakare prasidėjo įrodinėti, kad tas pirštas jiems visai nereikalingas, netinka net ir nosį pasikrapštyti, be jo gyventi netgi patogiau, o tokios buržuazinės atgyvenos atsisakymas tik parodys pasauliui mūsų Dievo išrinktos tautos savitumą ir jos ypatingą kelią.“
Neaprėpiama maisto produktų įvairovė prekybos centruose, mėgavimasis maistu restorane, kulinariniai eksperimentai namuose ir tam skirtos televizijos laidos, tinklaraščiai ir specializuoti žurnalai, maisto kritikai ir kulinarinės kelionės – visa tai atėjo kartu su vartotojiška Vakarų kultūra. Ta pačia, kurią taip niekina Rusų pasaulio teorijos sumanytojai.
Andriaus Tapino inicijuota linksma lenkiškų obuolių valgymo prie Rusijos ambasados akcija parodė mums bene veiksmingiausią pilietinio pasipriešinimo Rusijos sankcijoms būdą. Ji surengta tada, kai V. Putinas dar nebuvo uždraudęs viso europietiško maisto, bet tik lenkiškus vaisius ir daržoves.
Kvieskime svečius iš Rusijos atvykti į Lietuvą paragauti viso to, ko negalės gauti savo šalyje, skatinkime fotografuotis ir dalintis socialiniuose tinkluose valgymo Lietuvoje įspūdžiais.
Jeigu sankcijos bus pratęstos ilgesniam laikui, negu V. Putino įsake numatyti vieneri metai, Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, kaip artimiausiose europietiškose Rusijos kaimynėse, vienas po kito atsidarinės skirtingų pasaulio šalių kulinarines tradicijas atstovaujantys restoranai ir užkandinės. Prireiks naujų viešbučių, nes per dieną svečias juk visko neišragaus. Pirmieji, žinoma, suklestės turistų aptarnavimo infrastruktūrą jau turintys kurortai ir didieji miestai, bet ypatingai atsigauti turėtų ir visas pasienio su Kaliningrado sritimi regionas. O kontrabandininkai, dabar plukdantys per Nemuną iš Rusijos cigarečių dėžes, atgal galės grįžti ne tuščiomis, o su lietuviškais sūriais ir skilandžiais, lenkiškais pomidorais, čekiško alaus skardinėmis, latviškais šprotais.
Tinkamai sugebėjęs pasinaudoti sankcijomis Lietuvos verslas po metų prašys politikų pasakyti ką nors griežto apie Rusiją, net jei karas jau bus pasibaigęs ukrainiečių pergalės paradu Simferopolyje. Ar bent tą nesudėtingą dainelę „Putin chuilo, lala, lala, la, la...“ Seime visiems choru sugiedoti, kad tik sankcijos būtų pratęstos.
