Matonis pasakė, kad šitokios grupės važiuoja kaip Lietuvos ambasadoriai, tad visi dalyviai turėtų puikiai kalbėti rusiškai, ir galėtų išklausyti paskaitų apie dabartinius tarpvalstybinius santykius. Jo pastabos rodo, kad komjaunuoliška dvasia dar gaji. Sovietmetyje kiekvienas į kapitalistines šalis važiuojantis jaunuolis buvo laikomas ideologinio karo kariu, kurio kelionė į kapitalizmo guolį turėjo tarnauti tarybinei tėvynei. Delegacijų nariai buvo itin atsargiai atrenkami, nuodugniai parengti, jiems nurodyta, ką jie gali ir ko jie negali pasakyti.
Matonio siūlymų įgyvendinimas reikštų galą spontaniškoms geranoriško jaunimo ekspedicijoms, arba bent radikaliai pakeistų jo pobūdį, atgrasytų sveikai galvojančius entuziastus. Ir priartintų Lietuvą prie Putino Rusijos, kur valdžia siekia laiduoti, jog piliečiai „neklystų“ ir kur beveik kiekvienas veiksmas derinamas su valdžia.
Džiugu, kad ekspedicijos vadovas pareiškė, kad jaunuoliai nieko neketina keisti. Manau, kad pats Matonis, pergalvojęs savo pastabas, jas kaip nors kitaip išreikštų.
Informacijos karas tampa idee fixe, nesveika Lietuvos obsesija. Paskutinio Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomo išleidimo proga prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad „tai – epochos darbas… Kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą yra svarbus ginklas informaciniame kare, todėl svarbu, kad enciklopedija būtų pasiekiama ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.” Mano tėvas buvo vienas iš trijų pagrindinių išeivijoje išleistos Lietuvių enciklopedijos redaktorių. Jis laikė enciklopedijos leidimą svarbiu darbu, bet jis niekada nedarė jokių užuominų apie enciklopedijos įnašą į informacijos karą. Tokia absurdiška mintis jam net nekilo, nors tuo metu Lietuva buvo okupuota, o ne laisva NATO priklausanti valstybė.
Kur prezidentė veda, kiti seka, ypač jei jiems tai naudinga. Įvairūs informacijos karo ekspertai skuba patarti ir pamokyti, valstybė dosniau finansuos žiniasklaidą, ypač nacionalinį transliuotoją, kalbama apie poreikį parengti dokumentinius ir kitokius filmus, kurie nušviestų istoriją ir įvykius iš Lietuvos pusės.
Nenoriu kategoriškai tvirtinti, kad nebus jokios naudos Lietuvai iš informacijos karo ir jos karių. Bet žala bus gerokai didesnė. Turiu omenyje ne tik išeikvota laiką ir lėšas. Įtariu, kad nukentės jau ir taip ne itin aukšta žiniasklaidos kokybė, ir bus kuriama labiau įtari ir mažiau pakanti visuomenė.
Nuolat kartojama, kad pirmoji karo auka būna tiesa. Tai iš dalies parodė naujausias palestiniečių ir Izraelio konfliktas, kai daugeliui labiau rūpėjo demonizuoti priešą negu stengtis objektyviai pranešti apie įvykius. Net mažiausia Izraelio kritika buvo traktuojama „Hamas“ rėmimu, ir atvikrščiai.
Prisimenu, kad 2008 m. per Gruzijos ir Rusijos konfliktą nacionalinis transliuotojas šalia Lietuvos vėliavos iškėlė Gruzijos. Simpatijos Gruzijai buvo suprantamos, bet kai LRT vadovybė taip aiškiai išreiškė savo nuostatas, tuo ir atsisakydama nešališkumo, eiliniai darbuotojai suprato, kad neverta rengti pranešimų, kritiškai vertinančių Gruzijos vadovybės veiksmus. Net pats terminas „Gruzijos ir Rusijos konflikta“ stapo tabu, buvo laikomas neobjektyvumo požymiu, palankumo Rusijai išdava.
Lietuvos žiniasklaida plačiai aprašė ir nuodugniai nagrinėjo Maidano dalyvių motyvaciją ir veiksmus, bet mažai kas stengėsi suprasti Rytų Ukrainos gyventojų nuostatas ir nagrinėti, kokias pasekmes gali turėti tai, kad nuverstasis Janukovičius vis dėlto buvo teisiškai išrinktas Ukrainos prezidentas. Jei įsipliekstų gatvių mūšiai Donecke ir Luhanske, kokių pranešimų sulauksime, ar drįs kas nors rašyti, kad civiliai nukentėjo ir nuo Ukrainos kariuomenės artilerijos?
Prieš kokį dešimtmetį atsakingas „Veido“ darbuotojas man aiškino keturių etapų straipsnių rengimo gaires – surink faktus, apibendrink, įvertink, pasmerk. Pasmerkimas, kovingosios žurnalistikos skiriamasis bruožas, buvo užprogramuotas. Veikiausiai „Veidas“ nebesilaiko šių gairių, bet nemanau, kad jos visiškai išgaravo ir kad jos neturi atgarsio kitur Lietuvos žiniasklaidoje. Nuogąstauju, kad vykstant informacijos karui bus labiau priimtina rodyti savo pilietišką poziciją net tiesos ir objektyvumo sąskaita.
Lietuva nėra tokia uždara ir netolerantiška visuomenė, kaip kai kurie įsijautę kritikai ją vaizduoja. Bet esama jautrių, dalį visuomenės jaudinančių temų, pvz., lietuvių dalyvavimas Holokauste, pokario partizanų represinės priemonės, Sovietų Sąjungos okupacija, į kurias reaguojama labai piktai. Milžinišką audrą sukėlė verslininko Viliaus Kaikario teiginys, kad griežta Lietuvos užsienio politika, politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusiją, pridarys didžiulės žalos šalies ūkiui. Ne vienas jį vadino išdaviku, nors ko gero jis tik trumparegis savanaudis. Jo pastaba apie žalą (nors nebūtinai didžiulę) veikiausiai pasitvirtins, bet jis negali skųstis, nes kaip verslininkas jis turi suprasti, kad Rusijos rinka neša didelius pelnus, bet ir didelę riziką.
Jei Rusijos propaganda būtų veiksminga, reikėtų ją rūpintis. Bet išskyrus pačią Rusiją ir gal kai kurias rytų Ukrainos vietoves, ji lieka be poveikio, ko gero yra net kontrproduktyvi. Naujausios apklausos rodo, kad net Vokietijos gyventojai ilgus metus linkę teigiamai vertinti Rusiją, nusigręžė nuo Kremliaus ir palaiko ES taikomas sankcijas. Nepaisant visų kalbų apie intensyviai taikomas propagandos ir dezinformacijos priemones, Lietuvoje beveik nėra Rusijos politikos šalininkų. Vietos rusai nerodo ypatingo susižavėjimo Putinu. Bet jei Rusijos televizijos laidos būtų draudžiamos, jei daug politikų ir veikėjų, Manto Adomėno pavyzdžiu, mokytų rusus, kaip jie turi elgtis, jei rusai pradėtų manyti, kad į juos įtariai žiūrima, ko gero, didėtų palankumas Rusijai.
Rusija nelaimės informacijos karo Lietuvoje, tad jokios mobilizacijos nereikia, juolab, kad kalbos apie karą ilgainiui gali tik pakenkti. Viliuosi, kad kitais metais jaunimas vėl surengs misiją į Sibirą, nesikonsultavęs su VSD ir specialiai neapsišarvavęs ideologinei kovai. Ir kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama kurį nors kultūros laimėjimą, neprabiltų apie Maskvos kėslus.
