Ir Lietuvoje, deja, dažniausiai kalbama tik apie pirmąjį – apie tai, kad neapsimoka įmonėms mokėti didesnių darbo užmokesčių arba kad jos negali mokėti daugiau. Fizinių asmenų pajamų mokestis taip pat dažniausiai nagrinėjamas ekonominių procesų kontekste.
Bet jau dabar, ypač gyvenant gerovės valstybių apsuptyje, reikia aktyviau kalbėti ir apie tai, kad mokesčiai turi socialinę išraišką, jie turi tarnauti harmoningos visuomenės kūrimui ir raidai. Tuo tarpu Lietuvoje, net esant didelei emigracijai, vis tiek net nesvarstoma, kad vienas ar kitas mokestis gali skatinti darbuotojo lojalumą įmonei, didesnės socialinės garantijos gali didinti žmonių nuostatą pasilikti Lietuvoje, o ne emigruoti.
Juk išties susiduriame su depopuliacija, mažėja kultūrinis, demografinis potencialas. Ir tada svarstykime, kam visai netrukus bus reikalinga mūsų taip ginama ir giriama ekonominė raida, jei mažėja gyventojų skaičius? Kelių šeimų labui? Susidaro įspūdis, kad nėra atsakyta į svarbiausią klausimą: „Dėl ko plėtojama ekonomika, didinamas ūkio konkurencingumas, kovojama dėl investicijų ir rengiamos įvairios programos?” Šitas klausimas tikrai neatrodys retorinis, jeigu atkreipsime dėmesį į tai, kad nuo 2000 metų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio metinio augimo tempai nė kartą nebuvo aukštesni nei BVP augimo tempai.
Galima teigti, kad šalyje ekonominė raida turi plėtoti visuomeninį pasitenkinimą dėl pokyčių. Žmonės turi suprasti, kad jie gyvena ne tik dėl savęs, bet ir dėl visuomenės interesų. Pasitenkinimą turi lemti ne tik suvokimas, kad turi šiandien ar turi daugiau nei kiti, bet todėl, kad ekonominė ir socialinė aplinka yra draugiška bei tau palanki ir kad netyčia rytoj „iškritęs iš balno” galėsi vėl į jį įsėsti – sistema tau padės atsistoti ant kojų. Ir ne veltui Europos Sąjungos ūkio raidos direktyvos nuolat pabrėžia socialinę sanglaudą bei visų gyventojų sluoksnių socialinę integraciją, kaip esminę ekonominės raidos sąlygą.
Tuo tarpu ir Europos Sąjungos šalyse mažėja socialinio teisingumo principų taikymas, nes ekonomikos globalizacija stiprina atskirų ūkio subjektų egocentrines nuostatas. Yra susidariusios sąlygos, kai galima išsišokti, būti turtingiausiu ar turtingesniu nariu. Bet dėl savo siauro intereso tokiu atveju aukojamas visuomeninis interesas. Ir perspektyvoje gali žlugti viskas, ir to atskiro subjekto (asmens, įmonės), ir visuomenės interesas.
Kita vertus, nors Europos Sąjunga ir išgyvena socialinio teisingumo modelio nuosmukį, Lietuvai vertėtų nemažai pasimokyti iš ES senbuvių. Nes Lietuvoje pats socialinis teisingumas yra suvokiamas labai primityviai. Išgirdus šį žodžių derinį, pirmoji reakcija labai banali – išdalykime viską po lygiai ir rytoj vėl turėsime tarybų valdžią. Tačiau modernioje visuomenėje socialinis teisingumas suprantamas kaip nuostata, kad tas, kuris turi didesnę ekonominę galią (individas ar ūkio subjektas), turi didesnę socialinę atsakomybę.
Socialinės atsakomybės bazės išplėtimas neturi riboti ekonominės plėtros, bet turi riboti asmeninio vartojimo diferenciacijos augimą bei atskirų gyventojų sluoksnių socialinės integracijos sumažėjimą, riboti ekonominį ir asmeninį egocentrizmą. Bet tai nėra prievartinis mechanizmas, ir niekas negali iš jūsų reikalauti daugiau atiduoti. Didesnė atsakomybė neturi būti suvokiama kaip auka, tai turi tapti norma. Kitaip tariant, socialinis teisingumas yra tam tikra ekonominio moralumo bei socialinės atsakomybės išraiška. Ir tai, kad tas, kuris turi didesnes pajamas, didesnį pelną ar turtą, turi mokėti neproporcingai daugiau, tai socialinio teisingumo kontekste yra natūralu, nes jis turi didesnę socialinę atsakomybę.
Tačiau Lietuvoje susiklosčiusi padėtis turi savo prielaidas, iš kurių galima keletą paminėti. Pirma, nėra tradicijos, trūksta suvokimo tų procesų, kurie, penkiasdešimt metų mums gyvenant ne rinkos sąlygomis, vyko Europoje, ypač Šiaurės ir Vakarų Europoje. Be to, viena esminių socialinio teisingumo įgyvendinimo prielaidų – pasitikėjimas tarp valstybės ir rinkos subjektų, visiškas skaidrumas ir pritarimas valstybės sprendimams, surenkant ir paskirstant biudžeto lėšas. Galime įvesti progresinius mokesčius, galime išmintingai apskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį, tačiau jie nepasiteisins, jei nebus skaidraus ir veiksmingo mokesčių administravimo.
Antras dalykas, kuris yra būtinas, yra darbo mokėjimo skaidrumas įmonės lygmeniu. Žmonių iniciatyvumą bei darbo motyvaciją žlugdo neaiškumas, ką jie uždirbs rytoj, kiek jų pastangos gali tiesiogiai lemti jų darbo pajamas. Kai sistema negali užtikrinti dirbančio asmens pajamų saugumo, labai mažinamas darbuotojo lojalumas, skatinamos migracinės nuostatos.
Antra vertus, reikalingas ir gerokai didesnis pačių dirbančiųjų žmonių aktyvumas. Reikia šalinti planinės ekonomikos dogmas, kad viskas turi ateiti „iš viršaus”, viskas priklauso nuo Vyriausybės sprendimų ar darbdavio valios. Taip, mūsų ekonomika yra pakankamai centralizuota, o personalo valdymo plotmėje vyrauja pasenę vertikalaus valdymo metodai, tačiau tai neturi sumažinti pačių dirbančiųjų žmonių atsakomybės už savo darbo ir gyvenimo sąlygas. Mūsų duomenimis, ypač statybų sektoriuje, 15–20 proc. darbininkų, dirbančių Vilniaus mieste ir apylinkėse, kiekvieną mėnesį vienaip ar kitaip pažeidžiamos darbo mokėjimo sąlygos.
O kiek skundų gauna Valstybinė darbo inspekcija? Tikrai nedaug. O ar daug buvo įsteigta darbo tarybų 2004–2005 metais, ar suaktyvėjo kolektyvinių sutarčių pasirašymas? Visa tai rodo, kad Lietuvoje yra pakankamai mechanizmų patiems darbuotojams skatinti socialinio teisingumo principų įgyvendinimą, tačiau labai dažnai jie yra nepakankamai veiksmingai panaudojami.
Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad mūsų šalyje tikslinga didinti ūkio raidos socialinį integralumą. Tai tiesiogiai turėtų tarnauti kaip verslo, taip ir atskirų darbuotojų interesams, nes gerovės valstybėje socialinis teisingumas nėra antagonistinis ekonomikos plėtrai bei ūkio konkurencingumo didinimui (tai patvirtina Švedijos 2003–2004 metų ūkio raidos rezultatai). Tačiau reikėtų, kad šitie principai nebūtų ūkio subjektams primetami „iš viršaus”, kaip prievarta, o labiau atspindėtų šalies gyventojų (darbuotojų, verslininkų) suvokimą, kad tas, kuris turi didesnę ekonominę galią, turi didesnę socialinę atsakomybę. Socialinė sanglauda gali būti skatinama, tačiau negali būti primetama, nes tai būtų kelias į rinkos sąlygų bei demokratijos apribojimą. Šioje srityje svarbiausia yra sąmoningumas ir atsakomybė ne tik už savo kiemą, bet ir už aplinką šalia.
