Ryškiausias tokios – orios, šviečiamosios ir pagarbios žurnalistikos pavyzdys mūsuose galėtų būti Algimantas Čekuolis. Tačiau bulvariškoje Lietuvos žurnalistikoje kartais, deja, dominuoja provinciali žurnalistų puikybė – požiūris į viską tarsi iš aukšto, su panieka, išankstinis teisimas, kišimasis į privatų žmogaus gyvenimą, sąskaitų suvedinėjimas ir kitoks žmogiško orumo niekinimas…
Filosofai, psichologai kalba apie kelias sąmonės (sąmoningumo) kategorijas. Ūkiškai kalbant, galima būtų išskirti aukštesniąją sąmonę, kuri prisiima atsakomybę už pasaulio ateitį, ir žemesniąją, kuri tokiais niekais, kaip pasaulio ar Lietuvos ateitis nesidomi, o rūpinasi vien pinigais bei visuomenės nuomonės kontroliavimu. O šie dalykai lengviausiai pasiekiami propaguojant žemuosius instinktus (gašlumą, pavydą, puikybę). Prie žemosios sąmonės reiškinių galima būtų priskirti visa, kas griauna viltį, pozityvų mąstymą – tai ir bulvariniai laikraščiai bei TV laidos, narkotikų prekyba, pilstukas ir kiti kvaišalai.
Bulvarinė spauda, beje, turi nemažai sąsajų su narkotikų verslu: abiems rūpi nestabilios psichikos, nelaimingi, dažnai neišsilavinę ar destruktyvios mąstysenos žmonės – jie yra pagrindiniai šio biznio objektai. Jų visais laikais buvo ir bus. Pasinaudojant žmogaus nelaimingumu ar neišprusimu, jam įperšama haliuciogeninė prekė, sukelianti euforines emocijas. Spaudos atveju - tai apkalbos, gandai, šmeižtas, kurie irgi sukelia savotišką pasitenkinimą, kad kiti žmonės dar šlykštesni už tūlą bulvarinio laikraščio skaitytoją, kad yra dar labiau apsidergusių … Skiepijamas pavydas, neapykanta privačiai nuosavybei, kūrybiškumui – tai tarsi uždelsto veikimo bomba, vėliau pasireiškianti moraline Valstybės krize, apie kurią nūnai kalba ir Prezidentas, ir Kardinolas…
Dar viena sąsaja su narkotikų verslu būtų tokia – jei gatvėje pamatai narkotikų prekeivį, vaikui pardavinėjantį narkotikus, ką gali padaryti? Eidamas jį sudrausminti, gali paprasčiausiai gauti į galvą. Eidamas jį įduoti į policiją, netyčia gali sau pagalvoti, kad į šiuos dalykus, matyt, žiūrima truputį pro pirštus, nes šie reiškiniai yra gana atviri ir nesunkiai matomi visame mieste. Ir policija nelabai ką tedaro, kad narkotikų prekeivius sudrausmintų… Lygiai taip pat yra ir žiniasklaidos versle: egzistuoja spaudos kontrolės mechanizmai, kurie nieko negali padaryti, kad nacionaliniais save vadinantys dienraščiai nespausdintų žuvusio profesoriaus ar mirštančio krepšininko nuotraukų pirmame puslapyje. Belieka palinkėti, kad tų bulvarinių leidinių leidėjų ir žurnalistų mirties akimirkos nebūtų taip viešai išniekintos…
Gali kilti pagrįstas klausimas – o kodėl dėl šmeižtų, dėl žmogaus garbės ir orumo žeminimo bulvarinėje spaudoje nesikreipiama į teismus - juk bulvariniai laikraščiai, kartą sumokėję dideles pabaudas, gal nustotų taip elgtis, nes jiems paprasčiausiai tai nebeapsimokėtų. Vienareikšmio atsakymo čia nėra – vienas mano artimas žmogus vieno ūkiško laikraščio buvo apšmeižtas bendradarbiavęs su KGB ir nutarė eiti į teismus pakovoti už teisingesnę Lietuvą, kurioj už neteisybės žodį reikėtų atsakyti. Teismuose sužinojo, kad jis pasirodo nebuvęs KGB agentas, o laikraščio paleista frazė, tebuvusi “nuomonė”…
Tada pagalvoji, kad gal tikrai dalis mūsų teisėjų savo mokslus yra baigę kur nors Minske ir vykdo tylią neteisinės valstybės kūrimo politiką… Nesinorėtų tuo tikėti ir norėtųsi sulaukti laikų, kai pasirodžius eiliniam šmeižtui kokioje nors laikraštienoje, paskambintų advokatas, turintis ar pilietinių, ar galų gale materialinių ambicijų ir pasisiūlytų leisti jam užsidirbti, pažabojant šmeižtus… Nes dabar eiti į teismus, gaišti ten laiką ir gadintis nervus tam, kad sužinotum, jog šmeižtas ir melas tėra žurnalisto “nuomonė” – neverta… Juk ir “Durnių laivas” – tėra “meno” kūrinys neišprususiam skaitytojui. Vargas tokiai Valstybei, kur už tokias “nuomones” ir tokį “meną” nereikia atsakyti - taip sukuriama nebaudžiamo melavimo tradicija, kuri yra inertiška ir ją sustabdyti vėliau bus gana sunku.
Prieš ketvertą metų 32 Lietuvos inteligentijos atstovai pasirašė kreipimąsi į Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų, atkreipdami dėmesį į pavojingai dominuojantį negatyvizmą spausdintinėje Lietuvos žiniasklaidoje. Buvo galvojama, kad Prezidento ar kardinolo A. Bačkio prisijungimas prie šios akcijos paspartintų spaudos darbuotojų atsakomybės augimą, žurnalistų etikos brandą. Tačiau – tikriausiai dėl reitingų – nei vienas, nei kitas tos iniciatyvos nepalaikė. Juos galima ir suprasti, nes kažkuria prasme – reitingai yra labai svarbus politinio biznio aspektas. Bet štai po ketverių metų ir vienas, ir kitas atvirai ima kalbėti moralinį Lietuvos nuosmūkį, kažkodėl nesusiedami to su bulvariška spauda, kuri yra akivaizdus regresyvaus mąstymo bei nuosmūkio šaltinis. Toks įspūdis, kad kalbama apie ligą, bet nekalbama apie priežastis. Nors gal būt tai ir diplomatiška, prisiminus, kaip buvo susidorota su prokurorais, drįsusiais suabejoti kai kurių žiniasklaidos magnatų verslo skaidrumu…
Tada, prieš ketverius metus, dalyvaujant įvairiuose debatuose su žurnalistais, pasidarė aišku, kad nemaža dalis bulvarinėje spaudoje dirbančių žurnalistų yra nepajėgūs suvokti pagrindinės ano kreipimosi tezės, jog “Žodis tampa kūnu”, jog mintis yra materiali. Pastoviai eskaluojant vien negatyvų mąstymo būdą, visuomenė ne tobulėja, o degraduoja… Be abejo, turi būti ir kritika (pagarbi!), bet proporcionaliai turi būti pateikti ir šviesūs, pozityvūs visuomenės raidos momentai, turi būti kuriamos strategijos, kaip Lietuvai išeiti iš šio dvasinio nuosmūkio…
Tad pabaigoje norėtųsi priminti kai kurias tezes, kurias anuomet, prieš ketverius metus pasirašė 32 asmenys, nepabijoję bulvarinės spaudos keršto. Šiandien, ko gero, nebepavyktų šių parašų surinkti, nes žmonės nebetiki, kad tokiu būdu galima ką nors keisti, kad šviesesnės Lietuvos trokštančių piliečių balsas gali būti išgirstas, valdžios žmonių palaikytas ir kaip nors įtakoti sąmonėjimo procesus mūsų visuomenėje…
Atviras laiškas Lietuvos respublikos prezidentui p.V.Adamkui
2001 metų balandžio mėnuo
Gerbiamas Prezidente
Per 50 sovietmečio metų inteligentija ir šiaip paprasti sąmoningi Lietuvos žmonės turėjo idėją – Valstybės ir Laisvės idėją. Tai vienijo žmones darbui, nenusigėrimui, šviesesnės ateities laukimui bei kovojimui už ją.
Nūnai Lietuvos Valstybės idėja yra tapusi bemaž patyčių objektu, o žiniasklaidos per 10 metų įdiegta mintis, kad į valdžią einama tik prisiplėšti, jau duoda savo rezultatus. Žmonės nemyli savo valdžios, nesididžiuoja savo Valstybe, tingi ją kurti, nes nemato jokio reikalo kurti “durnių” Valstybę. Visos sąlygos kam nors ateiti ir kurti mūsų Valstybę už mus...
Tuo nenorima pasakyti, kad Lietuvos valdžia nekritikuotina. Tik nesinorėtų, kad su nešvariais vystyklais į šiukšlyną būtų išmestas ir naujagimis.
Spaudoje, TV beveik nieko nekalbama apie dorą, apie tikėjimą Dievu, neskatinama dvasinių vertybių paieška. Nes tokie dalykai, kaip ir teisybės ieškojimas, yra “apgailėtini ir nepopuliarūs”. Laikraščiams bei TV didžiausius reitingus sukuria negatyvizmas – sekso, smurto ir miesčioniškos neapykantos eskalavimas. Ši tendencija grėsmingai artėja link dominavimo. Ir šio reiškinio rezultatas – pagieža savo kraštui, masinė emigracija… Visa tai galėtų ir turėtų teisę egzistuoti nepriklausomoje žiniasklaidoje, jei tam būtų bent kokia alternatyva, jei laikraščių ir TV savininkai turėtų siekį prisidėti prie Valstybės kūrimo, o ne tik prie jos išjuokimo.
Visa tai rodo, kad nėra strateginės Valstybės vizijos, kuri būtų aptarta ir gal net deklaruota visuotiniu piliečių susitarimu. Tokią, Jūsų globojamą deklaraciją, pasirašyti, tikimės, sutiktų daugelis žiniasklaidos magnatų, valdžios žmonių, verslininkų, menininkų…
P.S. Bet viskas pasaulyje vystosi ir yra dialektiška - per tuos metus Lietuvos televizijose atsirado nemažai humanistinių, šviečiamųjų laidų, susikūrė keli objektyviosios informacijos elektroniniai laikraščiai, atsigavo “Atgimimas”. “Lietuvos Žinios” nedrąsiai bando nutolti nuo bulvariškų tradicijų…. Radijas jau ir prieš ketveris metus buvo nebulvariškas – taigi procesai vyksta geryn. Tačiau per šiuos ketveris metus atsirado ir du itin aktyvūs ir pagiežingi bulvariniai laikraščiai, nuožmiai konkuruojantys kaip išlupti 50 centų iš nelaimingo, neišprususio žmogelio kišenės. Kas keisčiausia, kad į tuos laikraščius nueina dirbti ir tie žmonės, kurie Lietuvos kultūros istorijoje būtų buvę įrašyti, kaip šviesos nešėjai – tarkim Rūta Vanagaitė, LIFE ir daugelio gražių TV laidų rengėja bei prodiuserė. Čia tenka atsidusti ir prisiminti frazę iš filmo apie rašytoją Grigorijų Kanovičių: “Šėtonas moka grynais. O Dievui tu pats turi mokėti”…
