- Ilgiausiai 20 minučių. Esame sutarę su visų trijų šalių civilinės aviacijos vadovybe, kad atsiradus būtinybei naikintuvams būtų nedelsiant atvertas oro koridorius. Baltijos valstybių oro erdvės apsauga prasideda nuo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikiančio radarų tinklo „Baltnet“, kurio centras – Kaune, Karmėlavoje. Radaruose matoma informacija keliauja į NATO štabą Vokietijoje, kur ji analizuojama ir priimamas sprendimas. Jei analitikai nusprendžia, kad svetimos šalies orlaivis artėja prie NATO sienos, Šiaulių Zoknių oro uoste dislokuotiems mūsų lakūnams nedelsiant duodamas įsakymas kilti. Dar nepakilęs lakūnas jau žino, kur skubės ir ką stebės.
- Ir, jei bus reikalas, numuš?
- Tai sudėtingas klausimas. Tik karo metu viskas aišku. Štai skrenda savas, o ten – priešas. Jį pamatęs nedelsdamas šauni. Taikos metu mūsų funkcija – oro erdvės pažeidėją surasti, su juo užmegzti ryšį, palydėti ar nutupdyti. Erdvės pažeidėjui taikos metu numušti reikia politinio sprendimo.
- Tačiau kartais kariškiai šaudo ir taikos metu. Iki šiol neužmirštas 1983 metų įvykis, kai generolo Ivano Tretjako įsakymu pulkininkas Genadijus Osipovičius numušė virš Sachalino Sovietų Sąjungos oro erdvę pažeidusį Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing 747“. Žuvo 269 žmonės. Rusai teisinosi, kad keleiviniame lėktuve buvo šnipinėjimo aparatūra, o lėktuvo pilotai nepakluso karinių naikintuvų nurodymui nutūpti Rusijos teritorijoje išsiaiškinti.
- Nežinau, kaip viskas baigėsi įsakymą davusiam generolui, tačiau po to Sovietų Sąjunga turėjo didelių problemų dėl labai negatyvios pasaulio reakcijos. Po kelerių metų vokietis Mathiasas Rustas su sportine „Cessna“ nusileido Maskvos Raudonojoje aikštėje ir jo jau niekas nesiryžo numušti.
Apskritai tokiais atvejais labai sunku priimti geriausią sprendimą. Prisiminkime rugsėjo 11-osios tragediją. Yra kaltinančių, jog nebuvo tinkamai reaguota, nenumušti užgrobtieji į dangoraižius dvynius lekiantys lėktuvai. Tarkim, užgrobtieji lėktuvai būtų buvę numušti kur nors prie Niujorko. Kas būtų įrodęs teroristų ketinimus? Juk tuomet kažkam būtų reikėję atremti kaltinimus dėl šimtų pražudytų keleivių aukų.
- „Ekstrai“ pavyko sužinoti, kad jums saugant mūsų oro erdvę buvo skrendama sulaikyti oro erdvės pažeidėjų.
- Tarnaudami Šiauliuose iš tikrųjų vieną kartą kilome reaguodami į galimą sienos pažeidimą.
- Galite apie tai papasakoti daugiau?
- Tokios misijos nebūtinai įslaptinamos, tačiau vargu ar mano darbas jas komentuoti, nes mes Šiauliuose nematome visų radarų informacijos, ne aš daviau įsakymą kilti. Aš tik noriu pasakyti, jog lėktuvai pakeliami nebūtinai svetimam orlaiviui jau pažeidus sieną. Pamačius svetimą objektą dar tik artėjantį prie jos, NATO naikintuvai dažnai pakyla tik tam, kad irgi priartėtų iš mūsų pusės.
Siena pažeidžiama retai ir dažniausiai ne iš piktos valios, per klaidą. Kartais nespėjus net mums priskristi pažeidėjas, pats pamatęs savo klaidą, pakeičia kursą, pasuka šalin. Toks jau oro policijos darbas – privalu reaguoti profilaktiškai, nes po to gali pramiegoti tikrą erdvės pažeidėją. Dabar, kai Rusija nebėra laikoma NATO priešininke...
- Bet ir neatrodo didelė NATO draugė.
- Tai vėlgi politinis klausimas, kurio aš nenorėčiau... Rusija nebe sovietinė. Ji, žinoma, išlieka stipraus karinio potencialo valstybė, su kuria NATO siekia gerų santykių. Suprantu, kad Baltijos šalių žmonės dar prisimena nesenas sovietmečio nuoskaudas, tačiau dėl geros kaimynystės negalima gyventi vien prisiminimais. Net pas mus, Norvegijoje, vykdant bendrus NATO manevrus, seni žmonės, prisimenantys vokiečių okupaciją per Antrąjį pasaulinį karą, piktinasi, kad vokiečių kariai vėl tryps Norvegijos žemę.
Paradoksas. Norvegija turi sieną su Rusija, tad šaltojo karo metu, kai konfrontacija buvo itin stipri, akylai stebėjome daugiausia tik Rytų pusę. Dabar, kai rusai laikomi nebe priešais, o kaimynais, tenka aplinką stebėti 360 laipsnių spinduliu. Šiandien saugomės teroro. Norvegija jūroje turi naftos gręžimo platformų, kurios laikomos potencialiais teroristų taikiniais. Kaip žinoti, iš kurios pusės jie gali atakuoti? Užgrobtu lėktuvu, užminuotu laivu ar dar ką nauja sugalvoję? Mano galva, šiuo metu daugiausia pavojaus pasauliui kelia nebe Rusija, o teroras.
- Tačiau visi matė rusų nuoširdumą įvykus povandeninio laivo „Kursk“ katastrofai.
- Puikiai tai atsimenu, tada kaip tik buvau Norvegijos šiaurėje. Stebėjome jų nelaimę, siūlėme pagalbą, tačiau rusai atsisakė motyvuodami, jog neva nieko neįvykę. Ką gi, po to vis dėlto susitarėme bendradarbiauti gamtosaugos klausimais, o jei ištiktų nauja bėda – padėtume rusams arba jie – Norvegijai.
- Prieš jus tarnavusius Belgijos, Danijos ir Anglijos karius užpuldinėjo vietiniai Šiaulių chuliganai. Norvegai buvo pirmieji išvengę smurto. Kaip jums pavyko?
- Nenorėjau savo kariams įvesti sausojo įstatymo ir drakoniškų taisyklių, kad vakarais visi tūnotų viešbučiuose nekišdami nosies į miestą. Savo kariams pasiūliau nevaikščioti didelėmis grupėmis – didelis būrys klegančių, o jei dar ir išgėrusių, užsieniečių gali prastai nuteikti vietinius. Mes iš kolegų žinojome, kad restoranuose ar baruose reikia elgtis santūriai, nekristi į akis, naktį ar kiek išgėrus nesišlaistyti neaiškiose vietose.
Aš tik įvedžiau taisyklę, kad grįžęs į viešbutį karys užsiregistruotų. Pagrasinau, kad už netinkamą elgesį nedelsdamas išsiųsiu namo. Džiaugiuosi, jog per visą tarnybą neteko namo grūsti nė vieno iš 65 mūsiškių. Nemanau, kad mūsų kariai elgėsi kitaip nei anksčiau Šiauliuose tarnavę kolegos. Paprasčiausiai pirmiesiems buvo sunkiau.
Didžiausias nemalonumas, kurį patyriau Lietuvoje, – netyčia pralietas gyvūno kraujas. Benamis katinas palindo po mano automobilio dangčiu pasišildyti ant įkaitusio variklio. To nežinodamas paleidau variklį ir dirželis įsuko vargšeliui uodegą. Įsuko taip smarkiai, kad iškviestam veterinarui katiną liko užmigdyti.
- Kas specifiška krito į akis Lietuvoje?
- Per Velykas aplankyti manęs buvo atvykusi žmona. Nupirkę dovanų nuvykome į vaikų namus. Pamačiusi keliasdešimt tėvų globos stokojančių mažylių žmona apsiverkė.
- Negi Norvegijoje nėra vaikų namų?
- Tokių didelių nebėra. Girtaujančių norvegų vaikai įvaikinami arba auga šeimyniniuose globos namuose.
- Koks norvegų visuomenės požiūris į NATO ir armiją?
- Teigiamas. Maždaug 80 proc. piliečių pasisako už narystę NATO. Mūsų šalyje privaloma vienerių metų karinė tarnyba, tačiau tarnauja tik iki 40 proc. vaikinų – daugiau paprasčiausiai armijai nereikia. Dideli konkursai stoti į karo mokyklas. Mat karininko profesija gerbiama, mokslas karo mokykloje nemokamas, o jį baigus karininkams valstybė suteikia daug lengvatų. Pavyzdžiui, karininką paskyrus naujoje vietoje, jam valstybė itin pigiai nuomoja būstą.
Norvegija – labai ištįsusi šalis. Dauguma norvegų, tarp jų ir mano šeima, gyvena pietinėje dalyje, o armija sutelkta šiaurėje. Mano vadovaujama radarų stotis taip pat yra šiaurėje. Tai aš kone kas savaitę gaunu nemokamą bilietą parskristi namo civilinės aviacijos lėktuvu.
- Nemandagu klausti, tačiau labai jau smalsu, kiek uždirba norvegų karininkas?
- Pradedantis karininkas per mėnesį uždirba apie 2500 eurų, aukšto rango – maždaug dukart tiek. Tačiau tos sumos – neatskaičius mokesčių. Mūsų vyriausybė laikosi politikos, kad visi vienodą išsilavinimą turintys žmonės uždirbtų maždaug vienodai. Tiesa, stiprių privačių bendrovių darbuotojų atlyginimai kartais būna dideli, o norvegų policininkas, pastorius, mokytojas ar karininkas – to paties sluoksnio žmonės, jie nėra kokie išskirtiniai bendruomenės nariai.
- Ar kitąmet vėl atskrisite naikintuvais F-16?
- Lietuvoje labai gražu, daug ko nemačiau, liūdna išvažiuoti, tad kada nors mielai sugrįžčiau. Tiesa, tikėtina, lėktuvai būtų jau kiti. Mat Zokniuose buvę F-16 gana seni, pagaminti devintojo dešimtmečio pradžioje.
- Senesni nei statistinio lietuvio automobilis, kuriam 15 metų?
- Taip, tik lėktuvas, aišku, yra lėktuvas, jo amžius skaičiuojamas kitaip. Šiuo metu mūsų politikai kaip tik turi apsispręsti, kiek ir kokių pirkti naujų naikintuvų Norvegijos karališkosioms oro pajėgoms. Svarstomi trys pasiūlymai – tai gali būti „Eurofighter“, amerikietiški JSF arba švediški „Gripen“. O juk 1949-aisiais, kai Norvegija stojo į NATO, šalis negalėjo sau leisti prabangos pirkti karinių lėktuvų – padovanojo amerikiečiai.
P.S. „Ekstra“ sužinojo, kad pulkininko I.Moe minėto incidento prie Estijos šiaurinės sienos NATO analitikai nepripažino sienos pažeidimu – svetimos šalies lėktuvas pakeitė kursą nesuspėjęs įskristi į Estijos teritoriją.
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: Triumfo žygis į Europos krepšinio viršūnę Farmacijos verslas: vaistai - į Lietuvą, mokesčiai - į užsienį
