Kaip dėl to gerai būtų Lietuvai - ir kaip dėl to būtų gerai pačiai Rusijai. Deja, taip nėra. Maskvą kamuoja imperializmas, fobijos ir politinė paranoja. Vladimiro Putino politinio kurso šaknų turėtume ieškoti carų politikoje, 1917 m. revoliucijoje ir Antrajame pasauliniame kare. Būtent pastarasis įvykis Rusijoje vis dar nepaliktas ramybėje, nepadarytos išvados ir tai dar nėra istorija, o vis dar politika.
Rusija pralaimėjo II pasaulinį karą
Klasikinėje karo sampratoje, pvz., pūnų karuose, laimėtojai pasiima viską – garbę, šlovę, turtus, įtaką ir pripažinimą, o pralaimėtojai būna paskelbiami blogiečiais, atitinkamai viską praranda ir išnyksta patys. Antrojo pasaulinio karo išvados tikrai ne tokios. Kiekvienas beraštis lengvai atsakys, kuri šalis šiandien klesti - Vokietija ar Rusija.
Sovietų Sąjunga visomis prasmėmis tapo karo pralaimėtoja – kitos šalys jos negerbė, su ja nedraugavo, ekonomiškai ji buvo sužlugdyta ir visokeriopai izoliuota nuo likusio pasaulio.
Vienintelis tikras dalykas, ką SSRS per karą apsaugojo, tapo didžiausiu karo pralaimėjimu jai pačiai. Kalbu apie komunistinę diktatūrą. Žinom visus komunistų nusikaltimus žmonijai, jie nė kiek ne menkesni nei nacistiniai nusikaltimai, o tarp šių dviejų ideologijų daug daugiau panašumų nei skirtumų.
Tuo tarpu teoriškai karą pralaimėjusios Vokietija, Italija ir Japonija atsikratė idiotiškų diktatorių ir stebėtinai greitai ne tik pasivijo savo karo priešininkes, bet ir visomis prasmėmis jas aplenkė.
Vokietija ir jos sąjungininkės be nuoskaudų atsikratė savo praeities ir suprato pagrindinę pacifizmo išvadą – kas pakelia kardą, nuo kardo ir miršta. Atsisveikinus su militarizmu, tos šalys galėjo susitelkti kitose srityse ir užtikrinti gerovę savo piliečiams.
Karas tapo religija
SSRS vadovaujantys komunistai pasielgė priešingai. Karą aplipdė propaganda, sureikšmino iki begalybės ir pavertė kultu ar net religija. Karo tematika buvo skatinamas menas ir mokslas. Net mažiausiam miestelyje pristatyta paminklų, pavadinto viešos erdvės, o kur gi garsieji Raudonosios aikštės paradai su nuo ordinų ir medalių gausos apsunkusiais veteranais.
Tokią pat buką sovietinės praeities ideologiją spinduliuoja ir Vilniaus Žaliojo tilto balvonai. Neva „Taikos sargyboje“ stovintys raudonarmiečiai solidarizuojasi su liaudimi – studentais, darbininkais ir kolūkiečiais. Banalu, net absurdiška, bet visgi šis propagandos užtaisas sėja tendencingas mintis proletariato galvose. Net ir dabar kai kurie paveldosaugininkai nesugeba įžvelgti kokie tikslai sukosi šių stabų užsakovų galvose.
O kiek filmų pristatyta apie karą ir jų nė kiek nemažėja net dabar. Net 2014 m. Rusijoje vis dar kuriami nauji filmai apie Didįjį Tėvynės karą. Per lietuviškas TV net ir šiandien galima pažiūrėti bent kelis serialus ta tema. Tiesa, jaunimui tie filmai atrodo nuobodūs ir buki, bet jie vis dar sutraukia nemažas vyresnio amžiaus žmonių auditorijas tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.
Militarizmas kursto naujus karus
Išaukštinus ir suabsoliutinus Didįjį Tėvynės karą ir nuolat apie jį kalbant, SSRS visuomenė buvo laikoma nuolatiniame strese. Piliečiai turėjo būti bet kada pasiruošę kariauti su tariamais priešais. Dėl to sovietai lengvai galėjo įsitraukinėti į naujus karus, o žmonės tai suprato kaip savaime suprantamą dalyką.
Dėl tų nuolatinių konfliktų, kuriuose dalyvavo sovietai – 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Čekoslovakijoje, 1979 m. Afganistane ir daugybė mažesnių Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, susidarė įspūdis, kad SSRS yra pasaulinė galybė. Iš tikrųjų nebuvo ji jokia galybė, tiesiog skurdindama savo žmones, gamino daugybę ginklų, visur juos kišo ir dėl to buvo nuolatiniame tarptautinio dėmesio centre. Kaip rėkaujantis psichas atkreiptų dėmesį Gedimino prospekte, bet tikrai nebūtų to prospekto svarbiausias akcentas.
Jau atrodė, kad Didysis Tėvynės karas ir su tuo susijusi propaganda Rusijoje baigėsi 1990 m. Bus galima padaryti išvadas apie karą, pripažinti blogus dalykus, padėti tašką ir žiūrėti į priekį. Tačiau praėjo 10 metų ir iš tamsiųjų KGB požemių išlindo homo sovietikas V. Putinas, kuris brendo žiūrėdamas tuos kvailus karinius filmus. Vėl II pasaulinio karo šmėklos pakilo iš karo degėsių.
V. Putinas vėl naudoja tuos pačius instrumentus – šlovina Didįjį Tėvynės karą, rodo filmus ta tema ir vėl veliasi į tarptautinius konfliktus, sudarydamas iliuziją, kad Rusija atgavo pasaulinės galybės statusą. Taigi lieka tik paskutinis klausimas, kada Rusijoje baigsis Didysis Tėvynės karas?
