Tai ir ekonomiškai stipri šalis, turinti ką pasiūlyti pasauliui ir ten atvykstantiesiems. Kanada, ypač Torontas, yra laikomi vienais draugiškiausių emigrantams. Miestas giriasi tolerantiškais žmonėmis, kurie nuoširdžiai bendrauja ir padeda adaptuotis naujoje vietoje. Kanada dabar ir lietuvės Rasos Miknaitės (30 m.) namai.
– Papasakokite, kaip išvykote į Kanadą?
– Palyginti visai neseniai, 2012 metais, kartu su broliu nusprendėme pateikti paraiškas programai „Canada Working holiday“ tikėdamiesi gauti darbo vizas. Turėjome tikslą išvykti, pamatyti šalį ir turiningai praleisti ten metus, kol nesukūrėme šeimų ir neturėjome didesnių atsakomybių Lietuvoje.
Vykti į Kanadą dirbti ir gauti atlyginimą lietuviai iki 35 metų gali tik nuo 2011 metų, ir tai tik vienerių metų laikotarpiui. Iki 2011 metų tokios galimybės nebuvo. Kadangi šis nutarimas tuomet buvo visiškai naujas, pačios programos reikalavimai nebuvo dideli: amžiaus cenzas 18–35 metai, galiojantis pasas, privalomas draudimas, šiek tiek santaupų pirmam mėnesiui Kanadoje.
Kaip ir daugelyje kitų programų, dalyvauti galima tik vieną kartą gyvenime. Beje, programa yra tarptautinė, kiekviena šalis turi nustatytas kvotas, Kanados ambasada atlieka atrankas ir vertina kandidatų gyvenimo aprašymus ir dalyvavimo paraiškas. Domėjausi ir sužinojau, kad jau šiemet ši programa labiau žinoma ir yra labai populiari, kiek teko girdėti, kvotų limitas pasiekiamas per pirmąjį pusvalandį po registracijos pradžios.
Mums tuomet tikrai labai pasisekė, nes, po pusės metų paaiškėjus programos atrankos rezultatams, abu gavome leidimus ir darbo vizas išvykti metams. Tačiau 2012 metų rudenį išvykau viena, brolis jau turėjo kitų tikslų ir planų Lietuvoje.
– Kanadoje gyvenate kiek daugiau nei metus. Ar tiesa, kad pirmieji metai sunkiausi?
– Jei sunkumai yra viskas, kas nauja, tuomet taip, pirmieji metai svetur yra sunkiausi. Bet man turbūt reikėjo tų naujovių, tad jaučiausi puikiai. Man nebuvo sunku, liūdna ar vieniša. Aš labai greitai pasinėriau į kitokią rutiną, džiaugiausi naujomis pažintimis ir tuo, ką išmokau. Stebėjau aplinką, žmones, kiekviena diena buvo tarsi naujas pažinimas. Visada ilgėjausi ir ilgiuosi šeimos, nepaisant didelio laiko skirtumo bendraudavome dažnai. Jie labai jaudinosi, bet kai suprato, kad jaučiuosi laiminga, kiek nurimo ir džiaugėsi kartu su manimi. Dabar po truputį kuriu ateities tikslus, nes pavyko prasitęsti leidimą gyventi ir dirbti Kanadoje iki 2016 metų kovo mėnesio. Tikiu, kad seksis gerai.
– Kaip susiradote darbą Kanadoje? O gal programa pateikia galimus pasiūlymus?
– Aš dievinu kalnus ir slidinėjimą, tad negalvodama puoliau ieškotis darbo pasiūlymų kalnų slidinėjimo kurortuose. Darbą turėjau susirasti pati, bet darbdaviai puikiai žino apie programą, tad sąlygos, kaip atvykai į Kanadą ir kiek laiko būsi, jiems yra aiškios. Ambasadų atliekama atranka jiems kelia pasitikėjimą, jie žino, kad su šia programa atvyko motyvuotas ir aktyvus jaunimas.
Darbą nebuvo sunku susirasti, nes puikiai šneku angliškai, turėjau darbo didelėje tarptautinėje kompanijoje patirties Lietuvoje, tad užteko vieno pokalbio per „Skype“, ir gavau darbo restorane pasiūlymą. Išvykau lapkritį, per patį slidinėjimo įkarštį, į Calabogie kalnų kurortą. Ten praleidau 4 nuostabius mėnesius ir jaučiausi tarsi ilgose atostogose. Kiek vėliau nusprendžiau išvykti į Torontą, norėjau grįžti į miesto ritmą, nes jaučiausi vis drąsiau Kanadoje, labiau savimi pasitikėjau ir turėjau naujų draugų tiek lietuvių, tiek iš kitų pasaulio šalių, kurie man niekada neatsisakė padėti.
– Kanada dažnai vadinama emigrantų rojumi. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?
– Iš dalies sutikčiau, nes manau, kad rojumi vadinama dėl svetingumo kitataučiams. Kanada kasmet kviečia ir priima maždaug apie 10 tūkstančių emigrantų. Toronte, kur dabar gyvenu, apie pusę gyventojų yra atvykę iš kitų šalių. Labai retai kada sutiksi gryno kraujo kanadietį. Tokia situacija verčia žmones bendrauti tarpusavyje net su nepažįstamais, be jokių blogų ketinimų ar naudos ieškojimo.
Man užtruko kelis mėnesius, kol supratau, kad autobuse, gatvėje ar bet kur kitur mane kalbinę žmonės taip elgėsi tiesiog norėdami pabendrauti. Atrodo, kad labai paprastas dalykas, bet iš tikrųjų tai labai padeda visuomenei judėti pirmyn ir stengtis dėl bendros gerovės. Manau, kad dėl tos geros žmonių nuotaikos ir jų šiltumo aš pamilau Kanadą. Šiuo metu vis dar gyvenu Toronte. Tai yra pats didžiausias Kanados mietas ir labai kosmopolitiškas.
Jame gyvena daug azijiečių, indų, kinų, įvairių tautybių, religijų ir skirtingos seksualinės orientacijos žmonių. Ypač daug homoseksualų, nes Kanadoje jau nuo 2005 metų įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka. Atvykus iš Lietuvos visa tai buvo kiek neįprasta, kol kas nežinau kito tokio pavyzdžio, kur būtų tokia didelė kultūrinė tolerancija ir pagarba. Čia neegzistuoja rasės, kalbos, amžiaus, darbų, socialinės padėties, emigracijos ar pan. diskriminacija, o jei ji ir yra, aš, būdama emigrantė, jos nepajutau.
– Ką šiuo metu veikiate Toronte?
– Visai neseniai man pavyko prasitęsti darbo vizą iki 2016 metų, iki tol aš nežinojau, ar galėsiu pasilikti ir dirbti Kanadoje. Kol buvo sprendžiamas mano prašymas, aš pasinėriau į Kanados Lietuvių bendruomenės veiklą ir kaip tik šiuo metu grįžtu į Lietuvą, į dainų šventę, kurioje šoksiu lietuvių liaudies šokius kartu su Kanados lietuvių bendruomene. Kanados Lietuvių draugija yra tikrai labai stipri organizacija, gyvuojanti jau seniai ir sujungianti įvairias kartas, tad mūsų iš viso atvyksta 30 lietuvių, 8 poros studentų ir 8 poros veteranų. Repetuodami įdėjome daug pastangų ir širdies, nes norime sugrįžę į Lietuvą parodyti, kad nepamiršome ir taip pat stipriai mylime tėvynę, nors ir gyvename labai toli. Į visą šį pasiruošimą yra įtraukta tikrai didelė bendruomenė, kostiumai keliauja iš rankų į rankas, kai kurie net iš kartos į kartą, ir žmonės dalijasi patirtimi, palaiko mus, šiais metais vykstančius į dainų šventę.
– Ar dažni Kanados lietuvių bendruomenės susibūrimai ir įvairios iniciatyvos?
– Įvairių renginių, įtraukiančių lietuvių bendruomenę, vyksta tikrai dažnai. Neįtikėtina, kai tokioje tolimoje šalyje kartais gali pasijusti kaip Lietuvoje! Vienas iš didesnių renginių vyko praėjusį rudenį, kai ėjome palaikyti Jono Valančiūno, žaidžiančio Toronto „Raptors“ komandoje. Renginys vadinamas „Toronto Raptors Lithuanian Heritage day“. Lietuvis, organizatorius ir beprotiškas krepšinio mylėtojas, pagelbėjo gauti bilietus su nuolaidomis, aprūpino visus žaliais marškinėliais ir Lietuvos vėliavomis bei po varžybų suorganizavo susitikimą su J. Valančiūnu. Visa tai buvo suderinta kartu su Kanados sporto apygarda ir Toronto „Raptors“ klubu. Kitas, mano vienas mėgstamiausių renginių, yra vadinamas beisbolo savaitgaliu – Amerikos ir Kanados lietuviai susirenka žaisti beisbolo. Jau daugelį metų kiekvieną vasarą jie taip palaiko ryšius ir po varžybų kalba apie Lietuvą ir dalijasi įvairiomis aktualijomis. Taip pat visai neseniai šventėme Jonines savaitgalio palapinių stovykloje, deginome laužus ir bendravome. Stengiamės paminėti visas lietuviškas šventes ir nepamiršti tradicijų.
– Ar Toronte finansiškai išgyventi sunkiau nei kalnų kurorte?
– Aš nepajutau didelio skirtumo. Be abejo, mieste išlaidų yra daugiau dėl kultūrinių pramogų, įvairių koncertų ir parodų, tad susitaupyti tikrai sunku. Dirbant restorane ir gaunant minimalią valandinę 10,25 Kanados dolerių algą prieš mokesčius bei arbatpinigius man viskam užtenka. Paradoksalu, bet galiu sau daugiau leisti, nei leisdavau Lietuvoje dirbdama atsakingą darbą tarptautinėje kompanijoje. Kanadoje už savo atlyginimą aš išsinuomojau jaukų butą su pavydėtinu vaizdu į ežerą. Pragyvenimo kainos tikrai negąsdina, pavyzdžiui, maisto parduotuvėse labai panašios kaip Lietuvoje, kai kurių gurmaniškų produktų net kiek mažesnės.
Rūbai, avalynė yra pigesni nei Lietuvoje. Brangiausiai kainuoja transportas, vienkartinis bilietas – 3 doleriai, mėnesinis – 135. Džiaugiuosi išvystyta dviračių infrastruktūra, tai tikrai padeda sutaupyti. Pramogos palyginti nėra brangios, bilietas tokių žvaigždžių kaip Timberlake, Lady Gaga į koncertus kainavo apie 40 dolerių. Manau, kad Lietuvoje tikrai būtų kur kas brangiau. Man taip pat pavyko susitaupyti kelionei į Ameriką ir pakeliauti 3 savaites bei aplankyti draugus. Šis gyvenimo etapas yra gana vėjavaikiškas, kupinas įspūdžių ir naujų pažinčių.
– Gražiom spalvom apibūdinote Kanadą, o ar pasiilgstate Lietuvos ir lietuviško gyvenimo?
– Lietuvoje turėjau nemažai veiklos. Dabar ilgiuosi visko, kas tuomet atrodė kiek pabodę. Prieš išvykdama dirbau tarptautinėje kompanijoje ir kasdien bendravau su daugybe žmonių – pasiilgau jų visų. Dar šokdavau pramoginius šokius ir dirbau savanore mokyklose, kur mokiau vaikus psichologijos. Labai pasiilgau savo mokinių ir mokytojavimo.
Pasiilgstu jausmo, kad Lietuvoje esu namuose, žinau viską ir suprantu, kur kreiptis, kur eiti, o jeigu ką ir reikia išsiaiškinti, žinau, kaip tai padaryti. Kanadoje labai daug bendrauju su lietuviais, tad kartais vis dar gatvėje ar parduotuvėje lietuviškai pasakau „atsiprašau“, nes užsimirštu, kad nesu Lietuvoje ir žmonės nekalba lietuviškai. Pasiilgstu vakarų prie laužo ir įsivaizduoju, kad Jūs visi puikiai laiką leidžiate gamtoje šią vasarą. Pasiilgstu siaurų senamiesčio gatvių ir juodos lietuviškos duonos...
Foto parašai:
Foto1: Rasa džiaugiasi gyvenimu kosmopolitiškame Toronte, kuriame yra apsupta lietuvių.
Foto2: Jauna moteris kartu su tautiečiais dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose. Vienas jų –Toronto „Raptors“ komandos rungtynės, po kurių laukė susitikimas su krepšininku Jonu Valančiūnu.
Foto3: „Dievinu kalnus ir slidinėjimą, tad tik atvykusi ieškojau darbo kalnų slidinėjimo kurortuose. Netrukus aš jau dirbau ir gyvenau Calabogie“, – apie pradžią gyvenimo Kanadoje pasakojo pašnekovė.
