Kaip ir daugelis kitų žmonių neramumų židiniu tapusiame Slovjansko mieste, ji kasdien ateina į centrinę Lenino aikštę prisipilti į butelį užsistovėjusio vandens iš fontano baseino. Kitos išeities ji neturi.
„Jį daugiausiai naudoju skalbimui. Kad galėčiau gerti, pirmiausiai užverdu“, – sakė senolė, nesutikusi atsikleisti savo pavardės.
„Nebėra vandens, elektros – nieko“, – skundėsi ji.
Pastarąją savaitę, kai dėl kovų tarp prorusiškų sukilėlių ir vyriausybės pajėgų nutrūko vandens tiekimas, kelionė prie fontano Lenino aikštėje tapo kasdieniu darbu daugeliui žmonių Slovjanske.
Tokią kainą jiems tenka mokėti už gyvenimą mieste, nuo balandžio tapusiame prorusiškų separatistų tvirtove.
Panašus likimas ištiko milijonus kitų žmonių rytiniame Donecko regione, kur vandens tiekimas buvo apribotas arba visiškai nutrūko.
120 tūkst. gyventojų turinčio Slovjansko gatvėse beveik kasdien vyksta susirėmimai. Tokiomis sąlygomis mieste beviltiškai įstrigę civiliai – vyrai, moterys ir vaikai – priversti nuolat grumtis dėl išlikimo.
„Uždaryta visam laikui“
Nusidriekusi ilga žmonių eilė paprastai reiškia, kad įmanoma gauti kokių nors trokštamų ir stingamų atsargų. Šįkart žmonės išsirikiavo prie buteliuose išpilstyto vandens.
Slovjanske stinga netgi būtiniausių dalykų. Daugelis verslo įstaigų nebedirba. „Uždaryta visam laikui“, – skelbia raštelis ant vienos parduotuvės.
Tebedirba vienas nedidelis prekybos centras ir kavinė, kuri dėl neramumų dabar užsidaro 18 val., o ne 23 val., kaip būdavo anksčiau.
„Tikriausiai esame drąsesni negu dauguma. Vieną dieną šaudė visai šalia mūsų, bet mes toliau dirbome“, – sakė padavėja kavinėje, kurios valgiaraštis, nebeveikiant vandentiekiui ir dingus elektrai, susitraukė iki dviejų patiekalų: salotų ir mėsos kepsnio, gaminamo ant dujinės viryklės.
Miestas beveik visiškai atkirstas nuo išorinio pasaulio. Slovjanske nebėra interneto ryšio, ir tik nedaugelis operatorių dar gali teikti telefono ryšio paslaugas.
„Bent jau galime eiti maudytis į upę“, – džiaugėsi maždaug 50 metų vyras, vardu Paša.
„Černobylis“
Prieš beveik tris dešimtmečius Ukraina atsidūrė pasaulio žiniasklaidos centre įvykus Černobylio atominės jėgainės katastrofai – didžiausiai avarijai per branduolinės energetikos istoriją.
Slovjansko gyventoja Svetlana įžvelgia baugių panašumų tarp tos nelaimės ir jos miestą ištikusių negandų.
„Visur kabo nutraukti laidai. Namai virtę griuvėsiais, – sakė jis. – Tačiau tai vieta, kur anksčiau gyveno ir dirbo žmonės.“
Miesto centre visur apstu kautynių ženklų. Pastatų fasadai apgadinti sprogimų, o beveik visos gatvės nuklotos stiklo šukėmis.
Dieną Slovjanskas atrodo kaip vaiduoklių miestas. Tik vienas kitas gyventojas išdrįsta pravažiuoti dviračiu.
Gatvės priklauso iki dantų ginkluotiems prorusiškiems kovotojams, kurie patruliuoja savo mašinomis.
„Jie mums sakė, kad mus saugo. Tačiau nuo ko? Nesu tikra, kad suprantu“, – sakė viena pagyvenusi moteris.
Ji gyvena Slovjanske 45 metus, bet dabar svajoja išvykti – kaip padarė jos vaikai ir anūkai, išvažiavę pabūti pas draugus į kaimyninę Rusiją.
„Mano vyras serga, todėl dabar negalime išvažiuoti. Kitaip jau seniai mūsų čia nebebūtų“, – aiškino ji.
Kol Slovjanskas lieka sukilėlių rankose, Ukrainos armija laiko apsupusi miestą. Kai kurie žmonės sako, jog dėl dažnų sprogimų – kai manoma, artilerijos ugnies, taip pat apšaudymų iš minosvaidžių – atsakingos vyriausybinės pajėgos.
Ukrainos kariai kontroliuoja kelius į Slovjanską ir griežtai tikrina ten mėginančius patekti žurnalistus. Viena naujienų agentūros AFP reporterių grupė turėjo laukti dvi valandas patikros poste, kol jai buvo leista važiuoti toliau.
„Visi ginkluoti žmonės turi pasitraukti, – sakė viena senyvo amžiaus vietos gyventoja. – Tai vienintelis būdas atkurti ramybę.“
