Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji. Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! (2 Kor 13, 11–13)
Švenčiausios Trejybės slėpinio apmąstymui yra skirtas sekmadienis po Sekminių. Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedaliai dieviškosios prigimties pilnatvei. Tačiau jie realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu ir vieningame dieviškajame veikime kiekvienas iš jų dalyvauja tokiu būdu, koks jam būdingas Trejybėje.
Tačiau iš kur pažinome Dievą? Tai, kad Dievas egzistuoja ir yra vienas, kad yra Kūrėjas ir istorijos Viešpats visa tai padedami proto galime pažinti iš kūrinijos. Taigi pirmasis Dievo pažinimas kyla iš jo kūrinijos pažinimo, nes žmogaus protas yra suderintas ir gabus pažinti Dievą iš to, ką jis nuveikė pasaulyje.
Akivaizdu, kad kūrinys Kūrėjo atžvilgiu yra išorėje: mes, žmonės, galime Dievą pažinti iš išorės, iš gamtos, stebėdami visatą. Tačiau kas yra Kūrėjas savyje, koks yra jo „privatus", vidinis gyvenimas ir pasaulis?
Jėzus Kristus praskleidė šį paslapties šydą, kad galėtume Dievą pažinti ne tik iš kūrinijos, tačiau ir iš Apreiškimo. Dievas prabilo žmogui ir apsireiškė per savo Sūnaus įsikūnijimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą dėl pasaulio išganymo (Jn 3, 16) taip paskelbęs, kad jis savo vidiniame gyvenime yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Todėl Vatikano I Susirinkimas, vykęs 1870 metais, sako, kad Švenčiausia Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių.
Dievas istorijos laike palaipsniui atskleidė žmogui save ir savo planus. Šią apreiškimo dinamiką galime nesunkiai pastebėti skaitydami Šventąjį Raštą. Bet įtikimiausiai viską papasakojo Jėzus, apreiškęs ne tik Dievo vidinį pasaulį, tačiau ir jo tikslus, intenciją bei veikimo, rūpinimosi žmogumi būdą.
Tai nebuvo teorinis išdėstymas, tačiau apreiškimas pačiu savimi: gimimu, gyvenimu, žodžiais, darbais, kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Jėzus parodė Dievo požiūrį į žmogų. Per jį buvo pasakyta viskas, ką apie Dievą turime žinoti, ir ko turime iš jo mokytis.
Nežinomas viduramžių autorius mums perdavė glaustą musulmono ir krikščionio pokalbį: „Musulmonas sako: ‘Dievas, mums, yra vienas; kaip jis galėtų turėti Sūnų?‘ Krikščionis atsakė: ‘Dievas, mums, yra meilė; kaip jis galėtų būti vienišas?‘.“ Taigi, iš šio pokalbio, matome, kad krikščionys tiki vieną Dievą trijuose asmenyse, nes tiki, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8).
Jei Dievas yra meilė, tai jis turi kažką mylėti. Juk neegzistuoja meilė „tuštumoje“, be jokio objekto. Nėra meilės be meilės kam nors. Ką Dievas myli, kad būtų pavadintas meile? Kažkas, galbūt, paskys, kad Dievas myli žmones. Tačiau žmonės pradėjo egzistuoja tik prieš du milijonus metų, neanksčiau.
Tada gal visatą? Bet visata pradėjo egzistuoti prieš maždaug trylika milijardų metų. Ką į iki tol Dievas mylėjo, kad būtų pavadintas meile? Juk negalime sakyti, kad jis mylėjo pats save, nes tai būtų egoizmas arba narcisizmas, bet ne meilė.
Dievas yra Trejybė, nes yra tobulos meilės bendrystė. Dievas nėra užsisklendęs ar egocentriškas, priešingai – tai gyvybė, trokštanti save dovanoti, atvirumas, santykis. Trys asmenys, kurie iš tiesų yra tik vienas Dievas, egzistuoja kaip vien tik begalinė ir amžina meilė. Viešpats negyvena spindinčioje vienatvėje, bet neišsenkančiame gyvenimo šaltinyje, nuolat save dovanojančiame ir einančiame į bendrystę.
Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, yra pašauktas realizuoti save per pokalbį, susitikimą, per santykį su kitu.
Žmogus save pajunta ne siekdamas absoliučios autonomijos, pasiduodamas iliuzijai, jog yra dievas, bet priešingai – pripažindamas, jog yra vaikas, atviras kūrinys, besistiebiantis į Dievą ir ranką tiesiantis savo broliams bei seserims, kurių veiduose atranda visų mūsų Kūrėjo paveikslą. Todėl žmogus, kuris tiki Trejybę ir stengiasi gyventi šiuo slėpiniu, atmesdamas bet kokį egoizmą, pamažu vėl tampa autentišku Dievo atvaizdu ir išmoksta gyventi ne tik su kitu, bet ir dėl kito.
Krikščionys taip pat yra monoteistai, tikintys į Dievą, kuris yra vienas, bet ne vienišas. Vadinasi, musulmonai ir krikščionys tiki ir garbina vieną, tačiau ne tą patį Dievą, nes neįmanoma, kad Dievas save apreikštų istorijoje dviem skirtingais ir vienas kitam esminiuose dalykuose prieštaraujančiais apreiškimais.
Dievo apreiškimo tarpsniai, aprašyti Senajame Testamente, savo pilnatvę ir baigtį pasiekė įsikūnijusiame Žodyje – Jėzuje Kristuje. Žmogumi tapęs Dievo Sūnus yra tobulas ir galutinis Tėvo Žodis. Atsiuntus Sūnų ir dovanojus Šventąją Dvasią, Dievo apreiškimas tampa visiškai užbaigtas, o po to esantys apreiškimai istorijos laike yra klaidingi arba tik tam tikra dalimi atskleidžiantys tiesą apie Dievą.
Tad malda dėkokime Dievui už jo apreiškimą ir meilę mums: „Tebūna pagarbintas Tėvas, kuris iš begalinės meilės mus sukūrė, ir Sūnus, kuris iš begalinės meilės mus išganė, ir Šventoji Dvasia, kuri iš begalinės meilės mus gaivina ir guodžia, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.“
