Pateikiame visą jos tekstą:
Man atvykus į Maskvą buvo labai karšta. Svaiginantis alyvų kvapas ilgais šiltais vakarais viliojo gyventojus išeiti į gatves.
Vieną vakarą ant Maskvos upės krantinės įkaušusių studentų grupelė mėgino su manimi užmegzti pokalbį, tačiau neilgai trukus nusvirduliavo tolyn gatve.
Šiuo metų laiku šventiška nuotaika čia tiesiog tvyro ore – juk žiema baigėsi ir laukia keli nuostabūs saulėti mėnesiai.
Tačiau šiais metais euforiją stiprina jausmas, kad visam pasauliui pavyko įrodyti, jog Rusija gali pasiekti aukštumas – pagaliau po Sovietų Sąjungos griūties sekusių pažeminimų žmones užplūdo pasitikėjimas savimi.
„Mums sekasi“, - pareiškė vyriausiasis Rusijos televizijos kanalo redaktorius. „Dabar jau mūsų niekas nesustabdys“, - įsitikinęs jis.
„Iš pradžių – Sočio olimpinės žaidynės, tada – Krymo susigrąžinimas“, - pasakojo Raudonojoje aikštėje sutiktas vyriškis. „O dabar dar ir laimėjome Pasaulio ledo ritulio čempionatą“, - džiaugsmo neslėpė jis.
Tai lyg sporto rungtynių stebėjimas per televizijos ekraną, tampantis nešališku džiaugsmu. Atrodo, kad ši Rusijos patriotizmo orgija neturi pasekmių, todėl net neverta galvoti, kuo tai gali baigtis.
Vertėtų nepamiršti, kad daugybė žmonių stebi įvykius per televiziją. Dominuoja valstybės kontroliuojami televizijos kanalai. Jie blizgūs, jiems skiriamas didžiulis finansavimas. Kiekvienas iš jų šiek tiek kitoks, tačiau iš esmės visus juos vienija panašūs nugludinti, įtaigūs ir konkrečias emocijas sukeliantys naujienų pranešimai.
Be jokios abejonės, tai traukia žiūrovų dėmesį.
Ukrainos klausimu skleidžiama tik viena žinia: smurtas Rytų Ukrainoje – tai Kijevo kaltė, Ukraina pataikauja Rusijos nekenčiantiems neonaciams ir fašistams, o JAV valdžia konfliktą tik dar labiau aštrina, tačiau Rusija savo ruožtu mėgina atlikti taikdario vaidmenį.
„Agresyvi ir klaidinanti propaganda [...] baisesnė nei ta, kurios liudininku buvau tapęs Sovietų Sąjungos laikais“, - taip susiklosčiusią situaciją įvertino gerbiamiausios Rusijos viešosios nuomonės tyrimų organizacijos „Levanda Centre“ direktorius Levas Gudkovas.
Kultūros istorikė ir leidėja Irina Prochorova situaciją komentuoja dar griežčiau – ji vadina šiuo metu Kremliaus vykdomą propagandą stalinistine, primenančia antivakarietišką isteriją represiniais XX a. penktojo dešimtmečio laikais.
Liberaliesiems inteligentams nerimą kelia tai, jog agresyvus tonas nukreiptas taip pat ir į šalies vidų.
Nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakydamas istorinę kalbą dėl Krymo užėmimo šių metų kovo mėn. įspėjo, jog netoleruos penktosios valstybės išdavikų kolonos, Rusijos persekiojama opozicija pasijautė dar didesniame pavojuje nei buvo ik šiol.
„Šiais metais prieš mus pradėtos keturios bylos. Jaučiamės kaip ant adatų – bet kurią akimirką mus gali uždaryti“, - pasakojo L. Gudkovas.
„Būkite atsargūs dėl to, ką apie mus rašote“, - paprašė kitas mokslininkas. „Suprantate, kokia čia dabar situacija.“
Taigi kas atsakingas už antivakarietiškos nuotaikos kurstymą?
Ketvirtajame Maskvos universiteto aukšte, sociologijos katedroje yra kabinetas, ant kurio durų puikuojasi užrašas: „Konservatyviųjų tyrimų centras“.
Tai profesoriaus Aleksandro Dugino buveinė. Jis teigiamai vertina sankcijas, nes nori Rusijos atsiskyrimo nuo Vakarų pasaulio. Maža to, jis mano, kad V. Putinas turi užimti Rytų Ukrainą ir tai būtinai padarys.
Šiuo metu A. Duginas vertinamas kaip ideologinis naujojo Rusijos konservatyvizmo vadas. Jo ilga žila barzda daro jį panašiu į Aleksandrą Solženyciną – dar vieną rusų mąstytoją, norėjusį iš naujo apjungti visas slavų žemes.
Tačiau A. Duginas kalba postmodernizmo, o ne religijos kalba bei telkia dėmesį ne į dvasingumą, o į politiką.
Ant jo rašomojo stalo tarp knygų ir iki pusės nugertų kavos puodelių nėra ikonų, tačiau yra baltos ir oranžinės spalvos juostelėmis margintų kaspinėlių, kuriuos sukilėliai Rytų Ukrainoje naudoja kaip lojalumo Rusijai ženklą.
Ar tai reiškia, kad jis palaiko ryšius su separatistais? Jie yra jo draugai. Ar jis duoda patarimus Kremliui? Ar susitinka su V. Putinu? Reaguodamas į šiuos klausimus jis tik gudriai nusišypso.
„Tai asmeniška, – sako jis. – Neketinu kalbėti.“
Kyla klausimas, kiek dar Rusiją bus apėmusi ši naujoji patriotiško konservatyvumo nuotaika?
I. Prochorova linkusi manyti, kad tai galbūt paskutinis autoritarinio režimo atodūsis kylant pavojui kaip tai įvyko XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje.
Tačiau L. Gudkovas mano, kad V. Putino entuziazmo banga truks pakankamai ilgai tam, kad jis būtų perrinktas 2018 m., o tai reiškia, kad, jei V. Putinui kojos nepakiš sveikatos problemos, jis galės išlikti Rusijos valdytoju net iki 2024 m.
