aA
Išsirangiusio tarp kalvų, ežerų ir pelkučių, siauro, bet pakankamai lygaus, kad patyrusiam vairuotojui suteiktų malonumo, Veisiejų - Leipalingio kelio pakraštyje anądien sustojau pasigėrėti aguonų žiedais nuraudusiu rugių lauku.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Anglakalbėse šalyse aguonos žiedai simbolizuoja žuvusiųjų kare pagerbimą, nes primena šviežią šautinę žaizdą ant krūtinės. Simboliška, kad aguonos pražydo būtent šiomis dienomis, kai pasaulis prisimena 1944-ųjų „D-diena" vadinamą Antihitlerinės koalicijos sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje ir stebi Rusijos teroristų veiksmus Rytų Ukrainoje.

Kitaip nei kolorado vabalo spalvų kaspinas, vadinamas gvardijos arba Georgijaus juosta, aguonos žiedas neturi jokių militaristinių prasmių, tinka pagerbti visuose karuose skirtingose pusėse žuvusius karius ir civilius.

Aguonos simbolį naudoti pagerbiant Antrojo pasaulinio karo aukas gegužę sugalvojo ukrainiečiai, tikėdamiesi, kad jis galėtų išstumti Rusijos agresorių skiriamuoju ženklu tapusias Georgijaus juosteles. Lietuvoje jį populiarino tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius ir dešiniųjų partijų jaunimas, bet pakartoti žibuoklės simbolio sėkmės šį kartą nepavyko - pristigo laiko ir įtakos Antrojo pasaulinio karo pabaigos renginiuose dalyvavusiai didžia dalimi rusakalbei auditorijai.

Vartydamas naujienų portale DELFI Šarūno Mažeikos nuotraukas iš Rusijos dienos, sekmadienį surengtos sostinės Vingio parke, galiu tik spėlioti, kas vyksta tų treninguotų jaunuolių, mojuojančių Rusijos vėliavėlėmis, galvose? Kiek jų jaučiasi rusiškai kalbančiais lietuviais ir europiečiais, o į tokius renginius ateina tik iš pagarbos savo gimtajai kalbai ir tėvų tradicijoms? Viešai prieinami tapatybės tyrimai neatsako į esminį klausimą, kokia Lietuvos piliečių dalis tapatina save Rusijos Federacija ir gali būti jos panaudoti kaip penktoji kolona.

Kiek jų jaučiasi rusiškai kalbančiais lietuviais ir europiečiais, o į tokius renginius ateina tik iš pagarbos savo gimtajai kalbai ir tėvų tradicijoms? Viešai prieinami tapatybės tyrimai neatsako į esminį klausimą, kokia Lietuvos piliečių dalis tapatina save Rusijos Federacija ir gali būti jos panaudoti kaip penktoji kolona.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

„Ar galima Rusijos dieną Vingio parke toleruoti po Krymo aneksijos?"- klausia Rimvydas Valatka straipsnyje „Amžino agresoriaus Rusijos vėliavos Vingio parke – normalu?" Pritardamas jo teiginiui, kad Kremlius „savo ekspansinę politiką tiek praeityje, tiek dabar maskavo ir maskuoja kultūros skraiste", vis dėlto bandau įsivaizduoti, kokios būtų tokio renginio uždraudimo pasekmės. Ar nuo to padidėtų rusų tautines mažumas vienijančių organizacijų ir rusakalbių gyventojų lojalumas Lietuvai ir sumažėtų Rusijos Federacijos ambasados įtaka jiems? 

Gyvendami laisvoje šalyje mes negalime uždrausti įstatymų nepažeidžiančių renginių, net jei juos organizuoja ambasada valstybės, kurią 72,5 proc. Lietuvos gyventojų suvokia kaip priešą. Informacinis karas tuo ir skiriasi nuo įprasto, kad šalys nenutraukia diplomatinių santykių, kultūrinio ir ekonominio bendravimo. Rusijos ambasada, nors tai manęs visiškai nežavi, turi tokias pat teises organizuoti bei remti renginius, kaip ir Kinijos ar Madagaskaro. Tegalime lavinti savo piliečių supratimą, kas už tokių renginių slypi, ir kviesi juos boikotuoti.

Žinia, kad teks konkuruoti su Rusija dėl savo bendrapiliečių protų, o ne drausti ir bausti, antrą dešimtmetį gyvenant Europos Sąjungoje gal jau neturėtų šokiruoti. Kaip ir tai, kad jums šią žinią drįstu pranešti, rizikuodamas susigadinti ilgai ir kantriai kurtą rusofobo įvaizdį.

Gyvendami laisvoje šalyje mes negalime uždrausti įstatymų nepažeidžiančių renginių, net jei juos organizuoja ambasada valstybės, kurią 72,5 proc. Lietuvos gyventojų suvokia kaip priešą.
R. Sadauskas - Kvietkevičius

Čia kaip tik tiktų prisiminti, kaip prieš mėnesį giliai įsidrėskiau galvą į sausą obels šaką vejapjove pjaudamas žolę savo sode. Buvo daug kraujo ir šeimos narių išgąsčio, bet galva greitai užgijo (man visos žaizdos gyja greičiau, negu normaliems žmonėms), o apie tą įvykį netrukus užmiršau.

Ant galvos likusius plaukus aš kerpuosi pats plaukų kirpimo mašinėle ir žinau 3 šukuosenas: 3 mm, 6 mm ir 9 mm. Draugai juokauja, kad 9 mm - tai ne šukuosena, o kalibras, todėl jos vengiu. Anądien pastebėjau, kad jau nepadoriai apžėliau, tai susiradau mašinėlę ir apsikirpau iki 3 mm. Barzdos, žinoma, neliečiau. Pažvelgęs į veidrodį, pamačiau, kad ano įdrėskimo vietoje liko pastebimas randas.

Išvažiavau toks randuotas į Druskininkus ir lyg tyčia sutikau vieną senokai matytą pažįstamą žmogų, kuris retkarčiais bendrina „Facebooke" įrašus iš „Alko", „Sarmatų", „Ekspertų", „Tiesos" ir panašių šaltinių. Prisėdome lauko kavinėje išgerti kavos, o tada jis paklausė, kas nutiko mano galvai?

Garbės žodis, maniau, kad tai bus juokinga.

Rimtu veidu (ne veltui mane kartais „Grumpy dzūku" pravardžiuoja) ėmiau pasakoti, kad prieš kurį laiką pastebėjau, jog pradedu neteisingai mąstyti.

„Kartą net pasakiau žmonai, kad gal tikrai tos žemės užsieniečiams nereikia parduoti.

Nervindavausi, žiūrėdamas per „Panoramą", kaip Venckienei apkaltą rengia, negalėjau ramiai žiūrėti į Conchitos Wurst barzdą..."- tęsiau pasakojimą.

Pasigyriau, kad tada šeimos nariai nuvežė mane į tokią gerą kliniką, kur prakirto kaukolę, kažką iš ten išėmė, ir dabar mąstau bei rašau teisingai, neabejoju dėl euro įvedimo ir skalūnų dujų eksploatacijos.

Tikėjausi, kad pašnekovas prapliups juoku. Pažvelgiau ir pamačiau jo akyse siaubą bei kažkokią lyg užuojautą, lyg pasišlykštėjimą. Užmokėjo už kavą ir kažkur nuskubėjo, o aš taip ir nespėjau pasakyti, kad norėjau pajuokauti.

Tikiuosi, bent dabar perskaitys.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.