Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 – namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošintų.
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Nedidelė jų dalis sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirti gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
Prieš 30-20 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys, arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“, su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
DELFI jau publikavo dalį knygos ištraukų, siūlome skaitytojams naujas:
Nijolė Renata Petraitienė,
Edmundo Šakinio (1966 m. liepos 1 d.–1985 m. lapkričio 20 d.) motina.
Edmundas Šakinis gimė 1966 metų liepos 1 dieną. Į armiją išėjo 1984 metų lapkričio 25 dieną. Afganistane tarnavo nuo 1985 metų vasario. Dažnai teko dalyvauti karinėse operacijose. Pagal oficialią versiją eilinis E. Šakinis žuvo Herate, vykdydamas kovinę užduotį.
Edmundo laiškus, rašytus iš armijos, vėl perskaičiau iškart po jo laidotuvių. Vėliau į juos nė nežiūrėjau. Negaliu, nes iki šiol nesusitaikiau su vienintelio sūnaus netektimi.
Baigęs aštuonias klases Edmundas toliau mokėsi profesinėje mokykloje, įgijo laivų korpusų suvirintojo specialybę. Dar mokydamasis kalbėjo, kad jei išeis į armiją, jį būtinai išsiųs į Afganistaną, iš kurio jis nebegrįš. Todėl norėjo, kad mokslai tęstųsi kuo ilgiau.
Tų žodžių niekada neužmiršau, jie man visą laiką skambėjo ausyse.
Baigęs mokyklą Edmundas dirbo laivų statykloje. Lapkričio mėnesį gavo šaukimą į karinį komisariatą, tačiau tąkart į kariuomenę jo nepaėmė, nes buvo susižeidęs pirštą. Iš komisariato jį išvijo ir liepė ateiti vėliau. Ką gali žinoti, jei būtų iškart išėjęs, gal nebūtų pakliuvęs į Afganistaną?
Kitą šaukimą gavo gruodžio gale. Liepė prisistatyti per tris dienas. Edmundas nebuvo verksnys, gal jis ir bijojo, tačiau baimės nerodė.
Išvežė jį į Černiachovską (buv. Įsrutis). Jau kariniame dalinyje privertė įstoti į komjaunimą. Pasirinkimo nebuvo. Sakė, arba stoji į komjaunimą, arba išsiųsime kalinių saugoti.
Po Naujųjų davė priesaiką. Tada ir sužinojo, kad bus išsiųstas į Afganistaną. Apie tai parašė laiške. Vėl prisiminiau jo žodžius, kad jis iš Afganistano nebegrįš. Mes su seserimi prisikrovėme lauktuvių ir išvažiavome į Černiachovską pas jo vadus. Visaip prašėme, kad nesiųstų, juk vienintelis sūnus, be to, sportininkas. Tačiau vadai net į kalbas nesileido, sakė, jiems reikia tokių (Nam takije nužny). Vežėme ir dešrų, ir kitokių lauktuvių. Tačiau net imti neėmė. Gal per mažai vežėme? Bet tais laikais bagotai negyvenome, kiek galėjome, tiek nuvežėme. Sekmadienį grįžome į Klaipėdą, juk į darbą reikėjo.
Neilgai trukus, vasario mėnesį, juos išvežė į Uzbekistaną, prie pat Afganistano sienos. Ten išbuvo dar du mėnesius. Viename laiške Edmundas man rašė, kad kažkuris iš senesnių kareivių jį norėjo „pamokyti“, tačiau jis „nuskynė, jį kaip kriaušę“ ir vėliau buvo ramu. Mat prieš armiją Edmundas lankė boksą, turėjo stiprią ranką.
Nesiskundė jis nei maistu, nei sunkumais. Tačiau aš pati jam buvau suruošusi siuntinių. Įdėjau ir dešros, ir rūkyto kumpio, ir sausainių. Dešras ir mėsą aliejumi ištepiau, kad ilgiau laikytų.
Iš Afganistano jis nedaug terašė. Net nežinau, ką jis ten veikė. Viename laiškų parašė, kad eina palei upę, mėto į ją granatas ir renka krabus. Poilsiauja lyg turistiniame žygyje.
Paskui gavau laišką, kuriame jis jau atvirai rašė, ką veikia kareiviai Afganistane. Net nesuprantu, kaip tą laišką praleido. Tai buvo vienintelis toks jo laiškas.
1985 06 07
Labas, mama,
Štai gavau nuo tavęs antrą laišką iš eilės, o atrašyti galiu tik dabar, nes ką tik grįžome iš reido, kuris tęsėsi visą mėnesį.
Mama, tu klausei, kokius čekius žadu tau persiuntinėti. Tai pinigai, kuriuos mes čia naudojame. Vilniuje yra čekinė krautuvė. Po to, kai atitarnausiu, bus galima nusipirkti kokius džinsus, kostiumą, striukę. Čekių čia gali „pasidaryti“ daug, tačiau ne visi išsiųsti gali tave pasiekti. Į voką galėčiau įdėti 100 čekių, bet artėja gimtadienis ir reikės atšvęsti. Be to, reikia nusipirkti fotoaparatą. Tikiuosi, geriausi kadrai bus iš reidų. Nes reiduose po pračioskės (valymo) kišlakai skendi dūmuose ir čia išlenda užsitarinęs bakšišais karys internacionalistas, kuris yra čia užkariautojas. Po tokio reido visas vzvodas (būrys) kvepia prancūziškais odekolonais, tepasi prancūzišku kremu rankas, veidą, prausiasi anglišku muilu. Naktį kelią pasišviečia kiniškais ir angliškais prožektoriais, sutemus naudojamos vokiškos žibalinės lempos. Iš to galima spręsti, ką čia veikia mūsų kareiviai. Dažnokai gauname įsakymą einant į kišlaką šaudyti visus, kas gyvas ir kas juda. Taip kad eini ir šaudai į kiekvieną tamsesnį kampą.
Mama, tu rašai, kad pas jus atšilo iki 20 laipsnių. Pas mus irgi atšilimas. Tik iki 50–55 laipsnių. Mama, rašyk dažniau.
1985 metų lapkričio 26 dieną į įmonę, kur dirbau, atėjo karinio komisariato viršininkas Vytautas Lukošius. Iškart nuėjo pas mano viršininką, tas žinią pranešė mano skyriaus bendradarbiams, o tada pasikvietė ir mane. Kabinete jiedu buvo abu su V. Lukošiumi. Išgirdusi tą baisią naujieną niekaip nesureagavau, man nė ašara neiškrito. Tik paskui, išėjus...
Žuvo Edmundas lapkričio 20 dieną. Kokiomis aplinkybėmis – nežinau. Lyg ir sužeidė į kirkšnį, tačiau draugai negalėjo prie jo prieiti ir nugabenti į ligoninę. O kai pavyko prie jo prieiti, buvo per vėlu. Edmundas mirė vežamas į ligoninę. Tačiau teisybės man niekas nesakė, net nežinau kaip ten buvo. Tačiau būtent taip buvo aprašyta jo žūtis to meto laikraščiuose. O kiek tuose pasakojimuose teisybės – nežinia.
Parvežė jo karstą lapkričio 27 dieną, o kitą dieną ir palaidojome. Tų laidotuvių nė neprisimenu, migla buvo akis uždengusi. Man nuolat bėgo kraujas iš nosies. Karsto neleidau atidaryti. Bijojau. O ką ten pamatysiu? Kai palenkėme karstą, pasigirdo kažkoks šiugždesys, lyg žvyras byrėtų. Abejoju, ar išvis jis ten buvo. Juk karste nebuvo jokio langelio, todėl ir galvoju, kad buvo velniava. Maniau, geriau prisiminsiu, tokį, koks atrodė gyvas.
Po laidotuvių prasidėjo ligos, nors iki tol nebuvau sirgusi. Iškart susirgau plaučių uždegimu, paskui su širdimi prasidėjo bėdos. Tačiau nebuvo kada savimi rūpintis, nes mama patyrė vieną insultą, paskui – kitą.
Po kiek laiko grąžino ir jo asmeninius daiktus. Kiek ten jų buvo: jam rašyti mano laiškai, diržas, dantų šepetėlis, muilinė su muilo gabalėliu, dryžuoti marškinėliai.
Sovietmečiu man priklausė šiokios tokios lengvatos. Būčiau į pensiją išėjusi sulaukusi 50 metų, o ne 55, būčiau už butą mažiau mokėjusi. Kuriam laikui praėjus po laidotuvių karinis komisariatas skyrė 1000 rublių paminklui. O Landsbergio laikais, kaip aš juos vadinu, dar skyrė 14 tūkst. litų vienkartinę išmoką.
Atsimenu, anais laikais per Rusijos televiziją rodė laidą apie Afganistaną. Buvau namie viena, tai balsu raudojau. Buvo taip skaudu, kad negalėjau nei žiūrėti, nei klausyti.
Su kitų Afganistane žuvusiųjų motinomis nebendrauju. Aš jų nepažįstu, į naujas pažintis nesu linkusi, o susitikti, kalbėti ir kartu verkti man nereikia.
Namie ant sienos gal 20 metų laikiau Edmundo portretą. Tačiau buvo labai sunku man į jį žiūrėti. Kai dariau remontą, nuotrauką nukabinau. Tačiau nė kiek nepalengvėjo. Vis tiek kiekvieną dieną aš apie jį galvoju. Būna, kad ir naktimis užmigti negaliu.
