Taip sako Lietuvoje viešėjęs JK nevyriausybinės organizacijos „Kūrybiškumas, kultūra ir ugdymas” vadovas Paulas Collardas.
Lietuvos mokyklose lankęsis švietimo specialistas išskirtiniame interviu DELFI įvertino situaciją mūsų ugdymo įstaigose, prognozavo, kokių įgūdžių reikės ateityje bei sugriovė mitą apie Kembridžo universitetą.
– Į interviu atskubėjote tiesiai iš mokyklos. Kokie įspūdžiai iš Lietuvos mokyklų?
– Mano pagrindinis tikslas lankant mokyklas – pažiūrėti, kaip veikia jau keletą metų vykdoma „Kūrybinių partnerysčių“ programa. Lankėmės mokyklose, kad pamatytume, kaip joms sekasi šioje programoje, tačiau kartu pamatėme ir bendrą mokyklų vaizdą.
Manau, turite būti sąžiningi ir pasakyti: Lietuvoje turite daug gerų mokyklų. Anot mokytojų, didelė problema, kad jaunimas dažnai neturi motyvacijos mokytis. Kalbėjau su mokiniais ir man susidarė įspūdis, kad jų motyvacija gana aukšta, elgesys ir mokymasis gana geras. Manau, moksleiviai praleidžia daug laiko mokykloje, bet tai suteikia galimybę daug išmokti ir rasti sutarimą.
Štai Hamburge, Vokietijoje, mokytojai skundžiasi, kad du kartus per savaitę lankosi policija, kuri išskiria besimušančius moksleivius. Nieko panašaus nematau Lietuvoje. Apibendrinant susidariau gana pozityvų įspūdį.
– Lankėtės ir kaimo mokyklose. Lietuvoje mažas kaimo mokyklas uždarinėja – esą jas išlaikyti per brangu. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Asmeniškai manau, kad labai svarbu išlaikyti tokias mokyklas veikiančias. Jos – bendruomenių širdys, jei mokyklas uždarysite, bendruomenės mirs. Gyvenau Šiaurės Anglijoje, labai kaimiškame rajone, mano dukra lankė kaimo mokyklą, kurioje buvo tik 30 mokinių. Mokykla – fantastika visai bendruomenei, mokyklų uždarinėjimas – didelė problema. Švietimo lėšų sutaupoma, tačiau kiek pinigų verta bendruomenė? Manau, tai tik sukurtų ilgalaikes problemas.
– Kaip mokykla keičiasi? Kokią matote mokyklų ir mokymosi ateitį?
– Prieš šimtą metų Europoje iškėlėme universalaus išsilavinimo idėją. Tai reiškė išsilavinimą kiekvienam. Kokia buvo koncepcija: kiekvienas gali pradėti mokytis, bet tik geriausi pabaigs. Į universitetus eidavo mažuma. Išsilavinimas buvo piramidė, kurios kiekviename aukštesniame lygyje likdavo vis mažiau žmonių. Dauguma žmonių dirbo žemės ūkyje, fabrikuose, kasyklose, kur nereikėjo didelio išsilavinimo. Dideliai daliai žmonių nepavykdavo įgyti išsilavinimo, bet tai nebuvo bėda, nes daugelyje darbo vietų to nereikėjo.
Dabar situacija pasikeitė – neišsilavinusiems žmonėms darbų nėra. Netgi dirbant žemės ūkyje reikia supratimo apie techniką, trąšas, gyvulininkystę. Taigi mokymasis turi sektis visiems. Tu negali sau leisti prarasti žmonių, dėl to turi dirbti sunkiau siūlydamas žmonėms išsilavinimą.
Taigi ką tikrai turite padaryti – įtraukti jaunus žmones, kad jiems mokytis būtų įdomu. Jie turi tikėti išsilavinimo būtinumu.
– Dalis turtingų lietuvių savo vaikus siunčia į JK vidurines mokyklas. Lietuvoje gajus stereotipas, kad JK švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje.
– Visų pirma pasakysiu, kad JK švietimo sistema nėra pati geriausia pasaulyje. Taip, turime elitinę privačių mokyklų sistemą, tačiau anglų švietimo sistema nėra pirmaujanti. Bet privačios mokyklos dirba su motyvuotais vaikais – jei nedirbsi, būsi išmestas ir viskas.
Jiems sekasi ten gerai, bet Lietuvos vaikai, kuriuos norima išmokslinti ir kurie nėra iš turtingų šeimų, tose mokyklose ilgai neišbūtų. Jei turi vaikus, kurie yra protingi ir motyvuoti, natūralu, kad jiems pasiseka. Taigi faktas, kad mes turime sėkmingą pradinį išsilavinimą, nieko neturi bendro su visa sistema.
Mokyklas lygina tik tarptautiniai OECD PISA tyrimai. Pagal juos esame lentelės viduryje. Kiek žinau, lietuvių rezultatai labai nesiskiria. Aš asmeniškai per pastarąsias tris dienas Lietuvos mokyklose sutikau įkvepiančius, atsidavusius mokytojus, kurie teikia nuostabų išsilavinimą. Aš manau, Lietuvos pavojus tas, kad jūs pamirštate turintys gerą išsilavinimą. Jis nėra tolygus visoje šalyje, bet nereikia pamiršt, kad turite daug gerų dalykų. Išsaugokite juos ir statykite ant jų, o nepulkite keisti. Nes net kai nuvyksti į Suomiją, jie sako, kad nereikia daryti kaip daro jie.
– Paminėjote PISA rezultatus. Pagal juos Lietuvos penkiolikmečių rezultatai skaityme, matematikoje ir gamtos moksluose yra žemesni ir už pasaulinį vidurkį, ir už kaimyninių šalių. Ką patartumėte daryti?
– Mano patarimas – padėkite matematikos mokytojams padaryti matematiką įdomesnę. Per pastarąsias tris dienas mačiau nuostabių matematikos mokytojų, kurie matematikos pamokas padaro labai įdomiomis. Štai viena maža rajono mokykla dirbo su kūrybos agentu ir architektu praktiku. Jie norėjo sukurti geresnę mokymosi aplinką ir pradėjo kurti klasių interjerą. Matematikos mokytoja buvo labai protinga ir nusprendė pagaminti mokyklos maketą bei pamokyti išmatuoti mokyklą. Tam jie naudojo save – kojų ilgius, žingsnius, ūgius... Mokiniai išmatavo mokyklą naudodami savo kūnus.
Paskui jie turėjo konvertuoti dydžius. Vaikams tai buvo labai įdomu – mokytoja kasdien rasdavo idėjų, kaip įtraukti matematiką į dizainą. Vaikai pradėjo suprasti, kad matematika – tikrai naudingas ir gyvenime reikalingas dalykas. Svarbu suvokti, kad matematika padeda spręsti gyvenimo problemas. Tačiau gyvenime labai dažnai matematikos mokoma iš knygų. Vaikams tai nuobodu. Matematika turi tapti tikro gyvenimo dalimi.
Kitoje mokykloje vaikai gamino lėles, bet pirmiausia turėjo išmatuoti kūnų modelius, atsižvelgti į proporcijas. Vaikai liko sužavėti, nes kūno įsivaizdavimas skyrėsi nuo realybės. Kai vaikai piešia žmogų, jie dažnai piešia didelę galvą ir palyginus mažą kūną, tačiau, kai išmatuoji proporcijas, galva iš tiesų daug mažesnė palyginus su likusiu kūnu.
– Taigi nemanote, kad britų švietimo sistema geresnė už lietuvių?
– Kada visuomenės tampa apsėstos PISA rezultatais, kas dieną galvoja, ką iš mokymo programų išmesti – muziką, dizainą ar technologijas. Jei bus mokoma įprastiniu, senu būdu, skirtumas PISA rezultatuose bus labai mažas, bet praradimas vaikams didelis – jie nebeturės muzikos, dizaino, technologijų, galimybės mokytis užsienio kalbų.
Aš sakau – PISA matuoja tik tris dalykus – ir matuoja tik tuomet, kai jiems 16 – neorientuokite visos švietimo sistemos į tai. Kurkite tokią švietimo sistemą, kuri suteikia vaikams visapusišką išsilavinimą, taip pat juos paverčia pasitikinčiais, aiškiai reiškiančiais mintis, kūrybingais ir motyvuotais. Nes kada jie baigs mokyklą, niekas nesakys, ką daryti toliau – vidinė motyvacija mokytis jiems bus naudinga ateityje.
– Ar įmanoma prognozuoti, kokių specialistų reikės po 10 metų? Ką patartumėte studijuoti ?
– Ne, to prognozuoti neįmanoma: negalima suteikti žinių, kurios bus naudingos ateityje. Vienas klasikinių to pavyzdžių – informacinės technologijos (IT). Anglijoje negali priversti mokytis IT 14-16 metų paauglių. Kodėl? Nes mokymo programos nejuda pakankamai greitai, kad atitiktų skaitmenines technologijas. Mokymo programos 14-16 metų jaunuoliams Anglijoje daugiausia remiasi „Microsoft“ programine įranga ir vaikai sako nenorintys dvejų metų praleisti mokydamiesi „Microsoft“ – tą jie išmoko būdami 9-erių. Tai juokinga.
Technologijos vystosi labai greitai ir negali jų mokyti. Kada kalbi su darbdaviais, jie sako: nebandykite suteikti konkrečiam darbui reikalingų žinių, nes kada dabartinis 9-metis ateis į verslą, darbas bus pasikeitęs. Taigi reikia orientuotis į įgūdžius ir kompetencijas – kokių įgūdžių reikia, kad sektųsi sparčiai besikeičiančioje aplinkoje.
– Kokie, Jūsų manymu, tie įgūdžiai?
– Pirmiausia reikia turėti meilę mokymusi. Koks procentas jaunų žmonių baigia mokyklą jausdami meilę mokymusi? Jei nebus meilės mokymuisi, tau nesiseks – juk mokytis reikės ir radus darbą. Dabar mūsų švietimo sistemos apgailėtinos ir mes paskui stebimės, kad vaikai nemėgsta mokytis.
Antra – kūrybiški įpročiai ir mąstysena. Turi turėti vaizduotę, daugybę idėjų, jas susieti ir būti kūrybiškas. Toliau – gebėjimas atsitiesti, atkaklumas, kad nebijotum suklysti, o padaręs klaidą, greitai atsitiestum. Nė vienas nėra tobulas, visi daro klaidų, turi išmokti mokytis ir išmokti susidoroti su klaidomis.
Toliau svarbu disciplina. Vienas disciplinos aspektų – technikos vystymas. Taigi gali būti talentingas smuikininkas, bet reikia daug ir sunkiai dirbti. Tam reikia disciplinos. Bet kokioje sferoje reiks išmokti techniką, kaip joje būti sėkmingam, ir tai bus sunku.
Ketvirta – smalsumas. Turi domėtis pasauliu, stebėtis, kaip kas atsitinka. Jei gyveni pasaulyje, kuris arti ir nenorėsi susidurti su kaita, užduoti klausimų, kaita ateis ir tu neprisitaikysi.
Ir galiausiai – bendradarbiavimas. Jei esi kūrybingas, stiprus, disciplinuotas, bendradarbiaujantis ir smalsus, tada kiekvienas darbdavys tavęs norės.
Štai prieš keletą dienų paskelbta McKinsey apklausa, kurios metu visoje Europoje apklausta 65 tūkst. žmonių. Apklausa parodė labai įdomius rezultatus apie jaunimo nedarbą. Darbdaviai pripažino, kad tai problema, tačiau trečdalis Europos darbdavių nurodė, kad jų verslas kenčia nerasdamas darbuotojų su reikiamais įgūdžiais. Ketvirtadalis verslininkų nurodė turintys laisvų vietų Europoje, į kurias neranda tinkamų darbuotojų. Tuo metu aplink milijonai bedarbių.
Ko darbdaviams stinga? Ne matematikos, ne užsienio kalbų. Jie minėjo kūrybingumą, sugebėjimą dirbti komandoje, darbo etiką, discipliną ir stiprybę. Ir galiausiai apklausoje klausta, ar švietimo sistema parengia darbui. 75 proc. švietimo bendruomenės narių atsakė taip. Taip manė 32 proc. darbdavių ir 30 proc. jaunų žmonių. Tai didelė problema – švietimas nesiklauso, ko reikia pasauliui.
– Baigę Lietuvos mokyklas, daugybė jaunų žmonių renkasi britų universitetus. Kam tai naudingiau – lietuviams ar Jūsų šaliai?
– Tai geriau mano šaliai, nes mokate didelius mokesčius ir tai išlaiko universitetus. Ir dėl to turime daugybę gabių lietuvių, kuriuos galime pavogti. Mūsų ekonomikai reikia gabių žmonių, ir jei nerandame jų tarp britų, galime pasiimti lietuvius.
Matau, kad dėl to Lietuvoje didelis rūpestis. Įdomu tai, kad vykdėme projektą Latvijoje. Jų Švietimo ministerija prašė pakonsultuoti jaunus žmones apie išsilavinimą. Kas buvo tikrai aišku: jauni Latvijos žmonės labai motyvuoti sunkiai dirbti mokykloje. Kodėl? Nes nori palikti Latviją. Tai esminė jų motyvacijos priežastis.
Čia matau paralelę su Šiaurės Airija ir Anglija – prieš kelis dešimtmečius tarp jų vyko rimtas konfliktas. Tačiau konflikto metu vaikų testų rezultatai tapo geresni. Priežastis – vaikai norėjo palikti Šiaurės Airiją, tam reikėjo gerai mokytis ir įstoti į britų universitetus.
Manau, lietuviams kyla toks pat pavojus: jei kuriate gerą švietimo sistemą, ar sukūrėte šalį, kurioje jauni žmonės norėtų gyventi? Nes jei sukursite gerą švietimo sistemą, jie gaus darbus kitose šalyse ir norės gyventi jose. Tai tikras iššūkis vyriausybei: sukurti Lietuvą, kurioje jauni žmonės norėtų gyventi.
– Tačiau turbūt ne visi JK universitetai, į kuriuos plūsta lietuviai, geros kokybės?
– Taip, sutinku, reikia būti atsargiems. Tai liečia ir pasirinktos programos kokybę. Štai aš studijavau anglų kalbą Kembridžo universitete, ten praleidau trejus metus ir neišmokau nieko, mokymas buvo prasčiausias, kokį tik galėjau gauti. Nes jie visiškai nesidomėjo studentais.
Aš studijavau anglų kalbą, o universitetui rūpėjo tik būsimi Nobelio premijos laureatai Fizikos fakultete. Jei tu nesi potencialus Nobelio laureatas, tai tau tik numes knygą, pasakys, į kokią paskaitą nueiti.
Tai, kad mokaisi prestižiniame universitete, dar nieko nereiškia. Pagalvokite apie tai, kokią patirtį ir kokybę studentas universitete gaus. Neužkibkite ant fakto, kad tai prestižinis universitetas: „o, Kembridžas, tai geras išsilavinimas, geras darbas ateityje“. Bet jie atsirenka pačius gabiausius žmones. Klausimas toks: ar Kembridžas suteikia pridėtinės vertės per trejus metus, ar ne. Manau, daugeliu atveju ne, nes susirenka protingiausius, veda juos į gerus darbus. Tai padaryti nesunku.
P. Collardas – JK nevyriausybinės organizacijos „Kūrybiškumas, kultūra ir ugdymas” (angl. „Creativity, Culture and Education”) vadovas. Jis inicijavo „Creative partnerships“ projektą Jungtinės Karalystės mokyklose. Analogiškas projektas „Kūrybinės partnerystės“ jau trečius metus vykdomas ir Lietuvos mokyklose.
P. Collardas ypatingai domisi menų ir kultūros vaidmeniu miesto atnaujinimui. 1987 m. jis raštiškai kreipėsi į vyriausybę, kuriame pristatė strategijas ir idėjas, kurios dabar yra plačiai paplitusios ir naudojamos miesto atnaujinimo projektuose. 1993-7 m. jis įgyvendino daugelį savo idėjų Šiaurės rytų Anglijoje. Šiame regione jis vystė programas, kurios leido sukurti skulptūrą „Angel of the North and the Baltic“. Jis taip pat sėkmingai įgyvendino savo idėjas Konektikute, JAV kartu su Yale universitetu organizuodamas didelio masto tarptautinį menų festivalį. Jis taip pat buvo Šiuolaikinio meno instituto (Institute of Contemporary Art) generalinis direktorius.
