Kita vertus, ar galima laikyti tokiu nenuspėjamu šį rezultatą, kurį garantavo ir Lietuvos rusakalbiai rinkėjai?
ru.DELFI.lt pašnekovai politologai ir istorikai mini daugelį tendencijų, kurias veikiausiai pražiopsojo nacionalinės partijos ir garsūs politikai.
Lietuvos rusų politikos lyderiai šiuo metu labai silpni, o solidesni iš jų neskuba prisiimti šios rolės ir lieka šešėlyje, nors tai nereiškia, kad ateityje situacija nepasikeis, mano Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius.
Jis pabrėžia, kad Lenkų rinkimų akcijos ir rusų aljanso kandidato V. Tomaševskio geras rezultatas prezidento rinkimuose buvo visiškai dėsningas, o to priežastimi nurodo vidinį kandidato potencialą, taip pat kelias kitas aplinkybes, pvz., gebėjimą pritraukti rusų elektoratą.
G. Potašenko: Lietuvos rusams reikia pasirinkti
Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dėstytojas, istorikas Grigorijus Potašenko kelia klausimą, kas gi pasikeitė 2014 m. pavasarį lenkų, rusų ir kitų Lietuvos etninių grupių rinkimų prioritetuose, kad jie atidavė dvigubai daugiau balsų už mažumų kandidatą?
„Mano supratimu, čia reikia turėti omenyje ilgalaikę ir dvi trumpalaikes perspektyvas. Ilgalaikėje perspektyvoje matome klasikinį politinės sociologijos požiūriu paveikslą, kai paskui daugumos (lietuvių) nacionalizmą eina antrinis mažumų – daugiausia Lietuvos lenkų ir rusų nacionalizmas. Lietuva šiuo požiūriu šiek tiek vėluoja, nes pastebima daugumos ir mažumų opozicija anksčiau buvo būdinga ir lieka svarbi tokioms šalims, kaip Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Rumunija, kurios šiuo keliu žengė kiek anksčiau, maždaug dešimto dešimtmečio pabaigoje“, – interviu DELFI sakė istorikas.
Jo nuomone, trumpalaikėje perspektyvoje visų pirma reikia pažymėti, kad pirmu smuiku ginant mažumų teises Lietuvoje groja vietos lenkai – didžiausia, kompaktiškai gyvenanti ir savo teises suvokianti mažuma Lietuvoje. Lenkų rinkimų akcija (LLRA) Lietuvoje ir jos lyderis V. Tomaševskis gana seniai yra ne marginalinė politinė jėga šalyje, o sisteminė partija ir šiuolaikinės Lietuvos politinės sistemos dalis, įsitikinęs istorikas.
„Kitas reikalas, kad Lietuvos visuomenė ir politinis elitas atkakliai nenori matyti įvykusio fakto ir dažnai demonstruoja „nusistebėjimą“ lenkų politikų rinkimų rezultatais šalyje. Sąlyginai sėkmingi V. Tomaševskio rezultatai pirmame prezidento rinkimų ture – tik jėgų patikrinimas prieš rinkimus į Europos parlamentą šių metų gegužės 25 d. Nenustebsiu, jeigu šiuose rinkimuose lenkų ir rusų partijos bloko kandidatai gaus dar daugiau rinkėjų balsų nei ką tik buvusiame pirmame prezidento rinkimų ture“, – sako G. Potašenko.
Jo nuomone, trumpalaikėje perspektyvoje galima įžvelgti dar vieną reiškinį. Šiuo metu rusiškoji gyventojų dalis, antra pagal gausumą mažuma, iš visko sprendžiant, lygiuojasi prie Lietuvos lenkų nacionalinio judėjimo. Tačiau istorikas pabrėžia, kad vietos rusų organizatoriai, jų aktyvistai ir politikai buvo ne tiek pasyvūs, kiek dirbtinai mažai pastebimi Lietuvos visuomenėje.
„Rusams mažiau sekėsi, sprendžiant iš rinkimų nacionaliniu ir Europos lygiu rezultatų. Šiemet Lietuvos rusai demonstruoja aiškiai padidėjusią nacionalinę savimonę, mažumų teisių suvokimą ir būtinybę jų siekti teisėtu, demokratiniu keliu. Tai tam tikra prasme – naujovė“, – sako G. Potašenko.
Istorikas kelia klausimą, ar Lietuvos rusų politinis ir visuomeninis aktyvumas bus daugiau ar mažiau pastovus veiksnys ir kokiomis formomis jis taps. Ar jis bus staigmena Ukrainos ir Rusijos konflikto fone ir Kremliaus retorikos apie akivaizdžią būtinybę ginti rusų teises už Rusijos ribų bei nauju „rusiško pasaulio“ propagandiniu reiškiniu, krypstančiu tai į TSRS įvaizdį, tai į senos Rusijos imperijos ambicijas?
„Lietuvos rusai turi pasirinkimą – pasiduoti Rytų kerams ir ištirpti dabartinio Kremliaus raugo „rusiškame pasaulyje“ arba tapti Vakarų dalimi, t. y. dalyvauti politiniame dialoge ir kūrime demokratiškesnės Lietuvos visuomenės, gerbiančios ir pagrindo turinčias etninių mažumų teises“, – reziumavo G. Potašenko.
