Dingo santūrus, telkiančiojo įvaizdis, dingo vakarietiškas objektyvumas, liko tik kirkilinis propagandinis aktyvizmas, nieko bendro nebeturintis su objektyvia tiesa.
Štai paskutiniame savo paskvilyje Zigmantas Bačytis rūsčiai sukritikavo Dalią Grybauskaitę, kad ji 2009 m. pasaulinės krizės sąlygomis pasisakė prieš skolinimąsi iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Nes tariamai tai lėmė žymiai blogesnę Lietuvos ekonominę situaciją tiek per krizę, tiek po krizės: brangiau skolinomės, ne taip taupėme ir t.t., ir t.t.
Taip, iš tiesų mūsų Vyriausybė nusprendė nesikreipti į TVF ir todėl tam tikru laikotarpiu skolinomės brangiau, tačiau to pasekmės yra tai, kad Lietuva, išsaugojusi savo ekonominės ir finansinės politikos lankstumą, galėjo ne taip drastiškai taupyti atskiruose viešuose sektoriuose, kaip buvo priversti daryti latviai. Todėl, kaip rodo „Eurostat“ duomenys, ką pastebi ir, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda, Lietuvos ekonomika 2008-2012 metais smuko mažiau nei kaimynų latvių ir estų, pradėjo atsigauti anksčiau ir sparčiau nei kaimynų.
Todėl pagal BVP vienam gyventojui duomenis Lietuva praeitais metais pasivijo ir pralenkė Estiją, jau sugrįžo iki to lygmens, kurį turėjome iki krizės 2008 metais, tuo tarpu latviams šis atstumas lieka dar gana didelis. 2008-2012 metais Lietuvoje įgyvendintos finansinės ir ekonominės krizės suvaldymo priemonės padėjo Lietuvai prarasti mažiausią savo BVP pyrago dalį, lyginant su Estija ir Latvija, ir tai pasiekta taip pat ir todėl, kad Lietuva galėjo elgtis lanksčiau, nebūdama susaistyta sutarčių su TVF. Būtent dėl to šiandien socialdemokratų Vyriausybė gali džiaugtis sparčiai augančia ekonomika ir biudžete gausėjančiomis pajamomis.
Antra, ką reikia atsiminti, kad 2009 metais, kai Lietuva jau buvo apimta globalios krizės, kreipiantis į TVF būtume susidūrę su didele rizika, kad paties TVF būtumėme priversti devalvuoti savo valiutas tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje. Tokios diskusijos intensyviai vyko tiek pačiame TVF, tiek ir tarptautinėse finansų rinkose. Mūsų įsitikinimu, devalvacijos pavojus buvo realus, o tai būtų ypač skaudžiai atsiliepę pirmiausia tiems patiems pensininkams ir visai ekonomikai. Gal ir dėl tokių priežasčių tas pats G. Kirkilas 2008 metų gruodį, paskutinėmis savo premjerystės dienomis, garsiai skelbė, kad Lietuvai nereikia skolintis iš TVF?
Ir trečia, ką socialdemokratų propagandistams verta prisiminti, – Lietuva būtų buvusi kur kas labiau apsaugota nuo pasaulinės krizės skaudžių vėjų, jei 2006 metais pats Z. Balčytis, būdamas finansų ministru, būtų labiau stengęsis įtikinti savo mamą euro įvedimo tikslingumu ir Lietuva nebūtų Z. Balčyčio laikais „susimovusi“ su pirmuoju euro įvedimo bandymu.
Tuo metu eurą įsivedusi Slovakija galėjo krizės metu tarptautinėse rinkose skolintis gerokai pigiau ir neprarado tų milijonų, dėl kurių dabar taip graudinasi staiga įsidrąsinęs Z. Balčytis. Pretenduojantis į aukštą Prezidento postą ir dideles valstybines atsakomybes, galėtų sąžiningai prisiminti, kad tada, kai prieš aštuonerius metus laikė didelės valstybinės atsakomybės egzaminą, būdamas atsakingu už euro įvedimą, jis šio egzamino neišlaikė. Dėl to Lietuva patyrė didžiulių nuostolių.
Dabar pretenduoja į gerokai didesnes atsakomybes. Nes taip liepė partija. Partija liepė užsiimti ir agresyvia propaganda. Jis paklusniai to ir ėmėsi, pats sau padarydamas meškos paslaugą. Nesisekė su euro įvedimu, nesiseka ir su propaganda. Tiesiog kandidatas, kuriam vis nesiseka...
