Tikiuosi, kad priimdami sprendimą aukštieji paveldosaugos pareigūnai išklausys ne tik „profesionalų“, bet ir kitų visuomenės grupių nuomonę.
Soc. realizmas nėra tik estetika
Estetinė funkcija menui yra pagrindinė. Nesunku būtų nurodyti tokių meno objektų, kurie neturi jokių kitų paskirčių. Taip dažniausiai yra muzikoje ar abstrakčioje dailėje. Vilniuje pastatyta „Vamzdžio“ skulptūra taip pat nepatinka visuomenei. Bet skulptūra laisva nuo ideologijos, o visuomenei nepriimtina dėl savo koncepcijos. Ji pastatyta iš viešųjų lėšų, nors visuomenėje nėra tokio meno poreikio. Tačiau, kai diskutuojame apie sovietinį meną, estetika pasitraukia į antrą planą. Komunistiniai meno prievaizdai visų pirma reikalavo aiškios tarnystės komunistinei ideologijai. Sovietiniai meno objektai pirmiausia privalėjo būti ideologijos skleidėjai, o tik vėliau meno kūrinai.
Negalima estetinės pusės atsieti nuo ideologinės ir pervertinti tariamo grožio. Nes tada esame nenuoseklūs. Kiek sovietinių paminklų jau demontuota, iš viešo gyvenimo išnyko propagandinės knygos ir poezija. Kodėl iš mokinių vadovėlių išnyko Salomėjos Neries „Odė Stalinui“? Atkurdami Lietuvą 1990 m., mes apsisprendėme, kad šalis bus demokratiška ir tolerantiška, todėl gerbdami nuo režimo nukentėjusius mūsų bendruomenės narius, pašalinome skaudžius ir įžeidžiančius stabus. Tačiau kai reikalas paliečia Žaliojo tilto skulptūrinius objektus, paveldosaugininkai apsimeta nematantys kūrinių pataikavimo pačiai nežmogiškiausiai ideologijai.
Specialistai atitrūkę nuo visuomenės
Diskusijose apie sovietinį meną, paveldosaugos specialistai iki šiol ignoravo, ar net pašaipiai žiūrėjo į kitokį požiūrį. Atseit, apie meną ir paveldą gali spręsti tik šios srities žinovai, visų kitų nuomonė nieko nereiškia, nes jie nieko neišmano. Tačiau ar skaudžios praeities objektus turime teisę vertinti tik per nepagrįstai susiaurintą estetinį plyšį? Kodėl kitokie argumentai yra ignoruojami?
Kultūra nėra pakibusi ore, ar kažkur atsiribojusi nuo visuomenės. Pirmiausia, valstybės globojamas menas ir kultūra yra prižiūrimi bei finansuojami iš mokesčių, kuriuos moka visi gyventojai. Beveik visi kultūros paveldo darbuotojai yra tarnautojai, kuriuos samdo ta pati visuomenė. Taigi ar jie gali atsiriboti nuo visuomenės vertinimų, jei ta visuomenė apmoka paveldosaugos išlaidas?
Reikšti nuomonę apie paveldosaugininkų darbo rezultatus visuomenė turi ne mažesnę teisę, nei reikšti nuomonę apie medicinos būklę, nors ir pirmu, ir antru atveju niekas neginčija specialistų svarbos. Atotrūkis tarp visuomenės ir specialistų darbo rezultatų yra per didelis. Pripažinkime, kad valstybėje daug visokių muziejų, kurie neįdomūs lankytojams. Turime tokių valstybės vardu saugomų objektų, kurie nepriimtini žmonėms ir netgi kelia pasipiktinimą.
Paveldosauga turėtų atsiverti žmonėms
Visada pasisakiau, kad į kultūros sprendimus reikia įtrauktų visuomenę. Labai blogai, kai susirenka grupė siauros specializacijos žmonių ir visuomenės ar valstybės vardu priima sprendimą. Taip atsitiko su paminklo Lukiškių aikštėje išrinkimu, tas pats yra su „Vamzdžio“ skulptūra prie Neries. Menininkai dažnai kritiškai ir iš aukšto atsiliepia apie visuomenės meninį skonį, tačiau jeigu jau prašoma viešųjų lėšų, tai būtina atsižvelgti į užsakovą. Visai kitaip, jeigu menas yra privatus. Nebūtų tokio triukšmo dėl „Vamzdžio“ skulptūros, jeigu šį meną būtų finansavęs privatus mecenatas, ir pasistatęs savo kieme, bet kai leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, atsiranda kitų kriterijų.
Pažangus viešasis administravimas siūlo įtraukti visuomenę į tokius sprendimus, kai sprendžiamas viešasis reikalas. Tai pasakytina ne tik kai sprendžiama statyti vienoje ar kitoje vietoje tiltą, sąvartyną, metro ar tramvajų, bet ir kokią skulptūrą statyti, o kokią nugriauti.
Lygiai tas pats galioja ir su sovietiniais statiniais. Negalima ignoruoti, kad didelė dalis žmonių sovietiniais metais kentėjo, buvo tremiami į Sibirą ir kovojo už laisvą Lietuvą. Taigi ieškokime kompromisų, o ne vienašališkai neatšaukiamu eksperto žodžiu nurodykime kas kaip turi būti. Tai labai panašu į sovietinį požiūrį. Kodėl negalėtų veikti visuomeninė taryba prie Kultūros paveldo departamento, kurioje galėtų savo nuomonę pasakyti ne tik valstybės tarnautojai. Ar negalėtų dėl tokių sprendimų vykti gyventojų apklausos?
Simboliai neprarado svarbos
Simboliai žmoniją lydi nuo gyvenimo urvuose laikų ir nėra nė kiek praradę savo aktualumo. Kai Rusijos armija užgrobė Krymą, tai vienas iš pirmųjų žingsnių buvo nugriauti ukrainietiškus paminklus. Lietuva atstatė Valdovų rūmus, ne dėl to, kad tai gražus statinys, bet tai yra valstybingumo ir ilgos istorijos liudininkas. Lygiai dėl tos pačios priežasties daug diskutuojama Kaune dėl pilies, Berlyne dėl Karališkųjų rūmų, dėl to Karaliaučius pervadintas Kaliningradu.
Labai ribotas požiūris, kad Žaliojo tilto skulptūros yra tiesiog grynos socialistinio realizmo estetikos pavyzdys. Tai yra nepagarba ir netolerancija didelei daliai bendruomenės, kuri labiausiai nukentėjo nuo sovietinių represijų.
Lietuva yra kuriama demokratijos ir tolerancijos pagrindais, todėl turime atsižvelgti į labai didelės visuomenės dalies prašymą. Sovietinė ideologija šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų reiškė skausmą, kančias ir trėmimus, o dabar iš jų mokesčių saugome ir renovuojame kančių simbolius?
