Ne ką mažiau lemiama kova virė ir dėl antrojo turo, o tiksliau – tarp, viena vertus, prezidentės Dalios Grybauskaitės ir prie jos, kaip kokie našlaičiai, prisišliejusių konservatorių, ir, kita vertus, Z. Balčyčio ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP). Būtent, socialdemokratų.
Konservatoriai šventai įsitikinę – valdžia turi priklausyti jiems. Akivaizdu, kad jie nepraranda vilties, jog galbūt kažkaip prezidentė pasirūpins šiais jų „reikalais“.
Jau prieš pirmąjį turą buvo aišku, kad, net jei A. Paulauskas būtų išplėšęs iš Z. Balčyčio pergalę, mobilizuoti pakankamą rinkėjų paramą, kaip solidžią atsvarą D. Grybauskaitei, antrajame ture jam būtų buvusi praktiškai misija neįmanoma. Tiek dėl jo silpnokos pozicijos Darbo partijos vadovybėje, tiek dėl mažesnio bendro jo politinio svorio vis-a-vis dabartinę Prezidentę ir Z. Balčytį su visa socialdemokratų kariauna.
Socialdemokratai yra didžiausia ir populiariausia šalyje politinė partija, kurios lyderis Algirdas Butkevičius yra itin populiarus ir žmonėms patrauklus premjeras. LSDP sugeba veikti efektyviai ir mobilizuotai, ypač kai reikia priimti svarbius sprendimus arba lemiamais momentais, kaip per pirmąjį prezidento rinkimų turą.
Dėl to Z. Balčyčio pergalė pirmajame ture buvo ne tik jo individuali, o komandinė socialdemokratų pergalė. Iš čia seka ir visi atsakymai į kritiką „jis nenori būti prezidentu“ ar „Balčytis iškart nori užsėsti tris vietas“.
Socialdemokratų partija visada buvo komandiniu pagrindu dirbanti partija. Ir prieš LDDP bei atkurtos tradicinės Socialdemokratų partijos susijungimą 2000 metais, ir po jo. Lygiai taip pat ji niekada nebuvo vieno ar kelių žmonių, populistinė partija. Ilgametis LSDP lyderis Algirdas Brazauskas buvo ypač įtakingas, tačiau jis buvo partiją vienijanti, bet ne užgožianti figūra.
Ką reiškia Z. Balčytis nenori būti Prezidentu? Toks socialdemokratų politinių oponentų argumentas – suprantamas, nes jie į vandenį meta visus įmanomus inkarus. Tačiau politologų argumentas, kad Z. Balčytis nenori būti prezidentu, nes jo laikysena per daug santūri ir korektiška, skamba nepagrįstai.
Tiesiog tokia Z. Balčyčio asmenybė. Jis, buvęs finansų ir susisiekimo ministras, visada toks buvo – santūrus ir korektiškas, ir jis niekada netaps šoumenu. Lygiai taip pat kaip D. Grybauskaitė netaps tokia, kokia ji bandė save pavaizduoti per pirmadienio spaudos konferenciją – atsipalaidavusią, gebančią bet kada pajuokauti, prieinamą žmonėms ir atvirą žurnalistams. Be to, Z. Balčytis yra aiškių socialdemokratinių pažiūrų, o ne pasislėpęs dešinysis.
Ir ką reiškia – socialdemokratų kandidatas į prezidentus nori užsėsti tris vietas? LSDP, kaip komanda, galvoja apie ilgalaikę visos partijos perspektyvą ir kaip įgyvendinti savo programą, kuri orientuota į socialiai jautrią ir pažangią Europos socialistų ir socialdemokratų politinę darbotvarkę. Z. Balčyčio kandidatavimas į prezidentus ir į Europos Parlamentą pirmuoju sąrašo numeriu – demokratiškai priimtas partijos sprendimas, siekiant, kad tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos politika pasuktų kairiąją kryptimi, ypač po ekonominės krizės metu dešiniųjų vykdytos griežtos taupymo politikos labiau socialiai pažeidžiamų gyventojų sąskaita.
O apie kandidatūras į Europos Komisijos narius dabar galima svaičioti iki valios, tačiau realiai kandidatūrų svarstymas prasidės tik po Europos Parlamento ir Lietuvos prezidento rinkimų, kai bus aiški politinių jėgų pusiausvyra tiek Europos Parlamente, tiek Lietuvos politikoje.
Nors daugelis pergalę prezidento rinkimuose prognozuoja D. Grybauskaitei, tačiau po pirmojo turo kortos yra sukritusios taip, kad galutinio rinkimų žaidimo nugalėtoju gali tapti Z. Balčytis. Ir ne tik dėl to, kad panašių precedentų jau buvo ankstesniais prezidento rinkimais, bet ir dėl to, kad socialdemokratai labai gerai sugeba susitelkti ir mobilizuoti savo jėgas.
Jei socialdemokratams pavyks laimėti prezidento rinkimus, yra labai didelė galimybė, kad Lietuvos politinėje arenoje jie gali įsitvirtinti ilgam, kaip kad yra buvę Nyderlanduose ar Skandinavijos valstybėse, kur būtent kairiosios partijos padėjo pagrindą gerovės valstybei. Turbūt šio įsitvirtinimo labiausiai bijo politiniai oponentai.
Ar Lietuvoje bus mažiau demokratijos, jei prezidentas bus socialdemokratas? Tačiau analogiška situacija jau egzistavo, kai Prezidentu buvo A. Brazauskas.
Tačiau prezidentas pagal Konstituciją turi būti politiškai neutralus? Taip, tačiau Konstituciją čia reikia keisti – realiai susiformavo kitokia politinė tradicija, kurią akivaizdžiai paliudija ir dabartinės prezidentės prielankumas konservatoriams, kad ir kaip ji bandytų jį neigti.
Socialdemokratai savo kandidatų ir strategijos pasirinkimais prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose aiškiai įrodė esanti efektyvus demokratinės politikos bastionas Lietuvoje, kuriam svarbu komandiniu darbu, o ne iliuzija, kad vienas ypatingas žmogus gali sėkmingai ir teisingai valdyti valstybę, pasiekti europinės kairiosios politikos tikslus - gerovės valstybę, daugiau darbo vietų ir socialinę lygybę, užtikrinti žmogaus teises.
