Taip manantis Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) pačių išleistą knygą pripažino „primityvia ir angažuota homoseksualumo propaganda“, nubaudė leidyklos vadovą, nutraukė prekybą knygomis, o likučius nukišo į archyvą.
Tuo metu teisininkai stebisi Rusijai artimu tamsumu ir yra įsitikinę: pasakų autorė tikrai laimėtų Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Vyras įsimyli juodaodį siuvėją, princesė – batsiuvio dukterį
Istorija prasidėjo, kai prieš pusmetį LEU leidykla „Edukologija“ išleido Neringos Mikalauskienės pasakų rinkinį „Gintarinė širdis”. Jame buvo dvi pasakos, kuriose kalbama apie homoseksualią meilę: „Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių”. Vienoje pasakoje vienas iš trijų brolių įsimyli juodaodį siuvėją, kitoje princesė pamilsta batsiuvio dukterį.
„Tikrai neįtariau, kad taip gali būti. Man tai yra paprastos pasakos ir tiek, knygoje pasakų šešios, yra ir gražių šeimų, kuriose tėtis, mama bei vaikai, kodėl užkliuvo būtent tos dvi, man sunkiai suvokiama“, – DELFI kalbėjo N. Mikalauskienė, pasakas kurianti Neringos Dangvydės slapyvardžiu.
N. Mikalauskienė sakė, kad knygą buvo galima įsigyti tik LEU leidykloje, tačiau dabar ir ši knygos nebeplatina. „Nežinau, koks tos knygos likimas“, – teigė autorė.
Pasirodo, per „Knygų mugę“ pristatyta knyga užkliuvo keliems Seimo nariams bei Lietuvos tėvų forumui. Jie kreipėsi į LEU ir Kultūros ministeriją.
Knygos išsigando LEU rektorius?
Kas nutiko, kad knyga staiga dingo? LEU leidyklos „Edukologija“ direktorius Jonas Balčiūnas DELFI sakė negalintis komentuoti susidariusios situacijos – be departamento vadovo leidimo to daryti negalima. „Aš esu nukentėjęs dėl to, kad bendravau su žiniasklaida, nebenorėčiau šios klaidos kartoti“, – teigė J. Balčiūnas.
LEU poziciją suformulavo Viešųjų ryšių skyrius. Kaip teigiama atsakyme, knygos platinimas sustabdytas rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio įsakymu. Jame nurodyta „nutraukti prekybą lediniu, o visą neišplatintą leidinio tiražą pristatyti į archyvą“.
Anot LEU, sustabdant leidinio platinimą buvo remiamasi vidaus ir išorės ekspertų išvadomis. Jie pažymėjo, jog pasakų knyga yra „akivaizdžiai skirta ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams bei pradinukams“, tačiau joje esanti informacija priskirtina prie neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos. Tokio pobūdžio leidiniai Lietuvos ir pasaulio akademinėse leidyklose esą apskritai nėra leidžiami.
„Tokias pasakas („Apie karalaitę, batsiuvio dukterį“ ir „Dvylika brolių, lakštingalom giedančių“) laikome žalingomis bei primityvia ir angažuota homoseksualumo propaganda; jos visiškai neatitinka universiteto vaikų ugdymo koncepcijos. Dėl jų išleidimo universiteto leidykloje universitetas labai apgailestauja“, – aiškina LEU.
Universiteto tvirtinimu, knyga buvo išleista asmeniniu leidyklos direktoriaus J. Balčiūno nurodymu, jam pažeidus pareiginius, leidyklos nuostatus, nesilaikius darbo drausmės bei neracionaliai panaudojus universiteto lėšas. Rektoriaus sprendimu J. Balčiūnui buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas už aplaidžiai atliktas pareigas.
Universitetas, kuris turėtų spinduliuoti akademinę laisvę, ginasi, kad jį taip elgtis privertė ir kultūros ministras Šarūnas Birutis, įpareigojęs „imtis priemonių (...) siekiant apriboti neigiamą poveikį nepilnamečiams iki 14 metų darančios informacijos, esančios knygoje, skleidimą“.
LEU teisinasi vadovavęsis žurnalistų etikos inspektorės išvada, tačiau akivaizdu, kad A. Gaižutis įsakymą pasirašė kovo 27 dieną, kuomet Z. Zamžickienės išaiškinimo dar nebuvo. Jos išvada paskelbta tik balandžio 8-ą.
Inspektorė: pasakos kenksmingos
Kad pasakos gali būti žalingos jaunesniems nei 14 metų asmenims, išaiškino žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė. Pasakas vertinę tarnybos ekspertai pažymėjo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių moksleiviams vyksta palaipsnė brandos tąsa ir tokios knygos, besiformuojant jų trapiai pasaulėjautai, yra kenksmingos.
Z. Zamžickienė atkreipė dėmesį, kad tai nėra draudžiama, o tik ribojama informacija. Siekiant nepilnamečių iki 14 metų interesų apsaugos tikslų, tokios informacijos skleidimas turėtų būti ribojamas. Tai reiškia, kad knygos privalo būti platinamos įdėkluose ar pakuotėse: ant įpakavimo turi būti įspėjamasis užrašas arba indeksas N-14.
„Tėvų valia – jie gali pirkti knygą, gali nepirkti, yra įspėjamasis užrašas, tai nėra draudžiama informacija“. (...) Aš neturėjau pagrindo nepritarti ekspertų nuomonei. Tai teisininkų ir psichologų nuomonė“, – aiškina Z. Zamžickienė. Ji teigė, kad rėmėsi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, Konstitucija bei Civiliniu kodeksu: esą pasakose skatinama kitokia negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtina santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Inspektorė neslėpė, kad šių pasakų savo anūkams tikrai neskaitytų.
V. Mizaras: teisinė nesąmonė ir suaugusiųjų fobijos
Toks išaiškinimas nustebino Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorių, advokatą Vytautą Mizarą. „Tai visiška teisinė nesąmonė, kurią labai sunku vertinti“, – DELFI sakė advokatas.
Pirmiausia, sako V. Mizaras, Konstitucija ir Civilinis kodeksas apskritai neįtvirtina jokios šeimos sampratos. Taip yra dėl to, kad teisė reguliuoja tik tam tikrus teisinius santykius, o ne šeimos sampratą ar šeimos kūrimo pagrindus. Šeimos samprata – ne teisės reguliavimo, o daugiau sociologijos tyrimų objektas. Tai, koks šeimos gyvenimas, diktuoja patys visuomeniniai santykiai, patys žmonės. Jis taip pat neįžvelgia inspektorės išvadoje minimos nuostatos, kurioje nurodomas kitokios santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata skatinimas.
V. Mizaro teigimu, dar 2011 m. Konstitucinis Teismas (KT) pasakė, kad šeimos samprata arba teisė į šeimos gyvenimo pagarbą neapsiriboja tik santuokos pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucija turi būti interpretuojama neatsietai nuo tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų, ją aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos kontekste. EŽTT praktika rodo, kad valstybės narės privalo gerbti realiai egzistuojančias šeimos gyvenimo formas, įskaitant ir tarp tos pačios lyties asmenų.
„Tokia žurnalistų etikos inspektorės išvada reiškia, kad ignoruojama tiek EŽTT, tiek Lietuvos KT pozicija, o daryti išvadą remiantis formaliu pasakymu, kad tai kenkia Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai, yra neįtikėtinai keista ir nepagrįsta”, ‒ teigė V. Mizaras.
Advokatas taip pat pabrėžė, kad remtis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymu „Gintarinės širdies” atveju yra neproporcinga ir taip būtų nepagrįstai ribojama minčių, įsitikinimų reiškimo laisvė, kuri apima ir meninės raiškos (kūrybos) laisvę (Konstitucijos 25 str., Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str.). Pasak V. Mizaro, kadangi išvadoje akcentuojama ir pasisakoma tik apie nestandartinės seksualinės orientacijos asmenis, tai ‒ akivaizdi diskriminacija, kuri neturėtų būti toleruojama, ir už tai turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė.
„Jeigu leidykla neplatins šios knygos arba Kultūros ministerija imsis priemonių remdamasi šia labai keista išvada, ir jeigu nebūtų apginta minėta teisė nacionaliniuose teismuose, matau tiesų kelią į EŽTT Strasbūre. Net neabejoju, jog būtų pripažinta, kad pažeistas Europos Žmogaus teisių konvencijos dešimtasis straipsnis”, ‒ teigė V. Mizaras. Pasak jo, neigiamą poveikį nepilnamečiams daugiau daro pačių ekspertų skleidžiama nuomonė negu jų analizuotos pasakos.
Pašnekovo manymu, mūsų visų tikslas turėtų būti, kad nuo pat mažens auklėjant, plečiant žmogaus akiratį, nebūtų ignoruojamos realybėje egzistuojančios socialinės grupės, o būtų aiškinama, kad gali būti visuomenės įvairovė. „Neįmanoma sutikti, kad tai galėtų padaryti kokį nors neigiamą poveikį, tai kaip tik padarytų teigiamą poveikį“, ‒ kalbėjo advokatas.
Jis primena ankstesnius laikus, kai „nebuvo“ rašančių kaire ranka, neįgaliųjų. V. Mizaro manymu, problema, matyt, ne informacijos pateikime, o suaugusiuose, kurie gyvena fobijose, pakankamai siaurame matyme ir tokį siaurą fobijomis pagrįstą požiūrį nori perduoti kitiems. „Manau, netoleranciją labiausiai skatina suaugusieji ir su ja nekovojama. Manau, siekiamybė turėtų būti ją šalinti, o ne vystyti“, – sakė VU profesorius.
J. Žilinskas: kvailystė, tamsybė, artima Putinui
Situacija nustebino ir teisininką, Mykolo Romerio universiteto dėstytoją Justinas Žilinską. Jis pastebėjo, kad dėl šio klausimo ūžia socialiniai tinklai. Juose svarstoma, ar dera vaikams sekti žiaurias senąsias lietuviškas pasakas, kuriose žaltys užkapojamas dalgiais, o piktos anytos sudeginamos.
„Taip, viena „Facebook“ dalis ūžia nuo pasipiktinimo, kita – švenčia „pergalę“ prieš „pyderus“ (atleiskite mano prancūzų) (angl. Excuse me my French - DELFI). Be jokios abejonės, tokių pasakojimų draudimu ugdoma homofobija ir daroma viskas, kad tik mūsų visuomenėje į tokius žmones nebūtų žiūrima kaip į tiesiog kitokius“, – DELFI sakė J. Žilinskas.
J. Žilinskas prisiminė vieną straipsnį, kai XX a. pradžios Kaune susipratėliai gaudė moterį, drįsusią dėvėti kelnes, kol „nepadorioji“ kažkur nepasislėpė.
„Labai gerai paklausė Beata Tiszkiewicz-Hasanova: „o ką daryti šioje šalyje gimus lenku gėjumi, mėgstančiu siūti rankines?“ (dėl citatos tikslumo negarantuoju, atsiprašau, Beata). Atsakymą pateikia inspektoriai ir LEU: pasislėpti ir tylėti. Bet spėju, kad jeigu autorė pasakose būtų sudeginusi tas vienalytes poras ant laužo, tai LEU leidyklos vadovas turbūt būtų gavęs premiją už tokios knygos išleidimą, o ne papeikimą, kaip vargšui žmogui nutiko dabar. Trumpai tariant – šis knygos slėpimas – visiška kvailystė ir tamsybė“, – kalbėjo J. Žilinskas.
Šioje situacijoje teisininkas mato „ir besikreipusių Seimo narių, ir „tėvų asociacijos“, ir (ne)gerbiamos inspektorės“ tamsybes. Jis pats specialiai perskaitė pasakas ir būtinai pamėgins jas paskaityti savo vaikams.
J. Žilinskui taip pat nesuvokiama, ką bendro turi konstitucinė šeimos samprata su literatūros kūriniu. Jis klausia, kaip dėl „Tūkstančio ir vienos nakties“ bei daugpatystės – kur tyrimai, kur N-14 lipdukai? O kur „Erškėčių paukščiai“, iš kurių visa paskutinė sovietinė karta sėmėsi seksualinio gyvenimo pradmenų?
Pasak teisininko, tai, be abejo, taps precedentu kitiems sprendimams. „Bet, esu įsitikinęs, nė vienas tas sprendimas nepalies, pavyzdžiui, „gliancinio“ žurnalo, kur Ruslanas Kirilkinas ar Eltonas Johnas pristatomi su vyrais. Nepalies ir krūtimis „dainuojančių“ grupių, kurių tekstuose sekso temos visiškai akivaizdžios. Visada lengviausia užpulti tą, kuris nesipriešina ir net negali padaryti žalos. Juokas juokais, bet tokiais vertinimais mūsų inspektoriai ir LEU gražiai įtaiko ir į Rusijos prezidento Putino sėkmingai vykdomą seksualinių mažumų menkinimo ir draudimo joms kalbėti apie save kryptį kaip vieną iš kovos su „supuvusiais Vakarais“ formų“, – dėstė MRU dėstytojas.
J. Žilinskas autorei linki šį sprendimą skųsti teismui, o, jei, prireiks, drąsiai keliauti iki Europos Žmogaus Teisių Teismo, kuriame laimėjimas esą garantuotas.
Kokiu tikslu pasakose kalytėms išsukdavo kojas
Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja Jūratė Šlekonytė pastebi, kad pagal šiuolaikinį požiūrį pasakos skirtos vaikams, tačiau anksčiau pasakas sekdavo ir vaikams, ir suaugusiems. Vaikams pasakos būdavo daugiau apie gyvūnus, mažiau apie žiaurumus – jei matydavo, kad vaikui baisu, jis verkia, sekdami žiaurią pasaką sušvelnindavo ir herojui galvos nenukirsdavo.
Senųjų pasakų tyrinėtoja pastebi, kad šiais laikais vaikai pasakas komentuoja: jei girdi, kad vilkas įkrito į žarijų duobę, klausia, ar jam iškvietė greitąją pagalbą. „Ir dabar jei vaikas jautriai reaguoja, pasaką galima sušvelninti, tad čia nematau problemų. Vaikai reaguoja skirtingai“, – sakė J. Šlekonytė. Pasak jos, žiūrint iš šiuolaikinio žmogaus požiūrio, lietuviškos pasakos žiaurokos, tačiau jos kurtos laikais, kai žiaurumas buvo suvokiamas kitaip. Dažniausiai žiaurumas buvo pamokantis – įprastai užmušdavo blogą ir piktą slibiną, kalytei kojas išsukdavo, kad vaikui sužadintų jautrumą. Žiaurumas būdavo tarsi pamoka, kaip elgtis nereikia.
J. Šlekonytė išsakė nuomonę apie N. Dangvydės pasakas. „Perskaičiau tas dvi pasakas. Manau, didžiausia atsakomybė, kas pateikiama vaikui, priklauso tėvams ir leidžiant šią knygelę, manyčiau, reikėjo kažkokio įspėjimo – tėvai prieš tai turėtų paskaityti ir pareikšti nuomonę, ar vaikui tokią pasaką skaityti“, mano J. Šlekonytė. Jos nuomone, autorė, perkurdama pasakas liaudies pasakų motyvais, norėjo parodyti toleranciją kitos rasės, nuomonės, orientacijos žmonėms.
Tyrinėdama senąsias pasakas, lietuvių liaudies kūryboje homoseksualios meilės apraiškų mokslininkė neaptiko. Tiesa, vienoje pasakoje šeima neturi sūnaus, tad į karą išleidžia vyru perrengtą dukrą. Ją kare pamatė ir pamilo karalaitė, o kai vedė, pamatė, kad tai mergina. Vis dėlto pasakoje lesbietiškos meilės nebuvo – ragana keršydama ištarė burtažodžius, po kurių mergina pavirto vyru ir galėjo gyventi su karalaite.
