Bet mano istorija kitokia. Be proto myliu ir gerbiu savo vyrą. Labai juo didžiuojuosi, nes nesu sutikusi labiau išsilavinusio, daug skaičiusio, tolerantiško ir supratingo žmogaus“ – savo pasakojimą pradėjo Miglė Vainaitė, mišrių šeimų klubo narė, dar viena moteris, sutinkanti pasidalinti asmeninio gyvenimo detalėmis gero tikslo vardan – skatinti lietuvių toleranciją kitataučiams. Nes tik pažinę kitą ne kaip egzotišką svetimšalį, bet mylintį vyrą, tėvą ar tiesiog įdomią asmenybę galime žengti žingsnį arčiau suvokimo, kad visi esame savi. Lengviausiai „savas“ ir „svetimas“ skiriančią sieną sugriauna jokių akcentų nei papročių nepaisanti meilė.
Miglė pasakoja: „kartu esame jau daugiau nei šešerius metus, bet vis dar flirtuojame, einame į pasimatymus, vienas kitam darome siurprizus. Gyvenu tai, kas vadinama labai laiminga santuoka. Kai mudu susipažinome, buvau susižadėjusi su lietuviu. Draugavome septynerius metus. Buvome ką tik įsigiję namą Londone ir užsivertę remonto darbais. Nuo įtampos santykiai su tuometiniu sužadėtiniu buvo labai pašliję. Mums trūko pinigų, tad ieškojau papildomo darbo. Įdėjau skelbimą, ir man paskambino vyriškis vardu Babu. Tuomet dar nežinojau, kad tai mano būsimas vyras. Jis tuo metu sirgo gripu ir ieškojo pagalbininkės suvesti atliekamo eksperimento duomenis į kompiuterį“.
– Koks buvo pirmas įspūdis susitikus? Ar meilė užsiplieskė iš karto?
– Jis man pasirodė toks truputį bauginantis – visada pasitempęs, mandagus, elegantiškas. Iš pradžių mudu buvome tik pažįstami. Tačiau taip sutapo, kad kaip tik tuo metu išsiskyriau su sužadėtiniu. O juk draugavome labai ilgai, visi mūsų draugai buvo bendri, tad išsiskyrus atrodė, kad bičiuliai nuo manęs nusisuko. Dabar manau, kad tiesiog nesikišo, nes bijojo likti kaltais, jei susitaikytume. Likau viena. Buvo labai skaudu. Tuomet tapome draugais su Babu. Jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau kalbėti valandų valandas, ant kurio peties galėjau išsiverkti. Jis tapo žmogumi, kuriuo galėjau pasitikėti. Visada buvo šalia ir išklausė. Draugystė kažkaip peraugo į meilę.
– Vyro kilmė nebuvo kliūtis meilei?
– Prieš susipažindama su Babu buvau labai rimta rasistė, tad gyvenimas ir davė pamoką.
– O ką manote apie lietuvius vyrus?
– Prieš lietuvius vyrus niekada nebuvau nusiteikusi – juk visur visokių yra. Ir beprotiškų romantikų, ir viską darančių vardan šeimos, bet yra ir prasigėrusių stuobrių. Ir Lietuvoje, ir Indijoje visokių yra. Kilmės šalis nenulemia žmogaus požiūrio į gyvenimą ar elgesio (šitai supratau tik susipažinusi su Babu).
– Kaip į judviejų meilės sąjungą reagavo artimieji? Ar palaiminimus gavote iš karto? Ar santuoka paskatino kultūrinius mainus ir akiračio plėtimą tarp jūsų abiejų giminių?
– Santykiams peraugus į meilę iš tiesų svarstėme, kaip pasakyti tėvams. Maniškiai į mano gyvenimą nesikiša, bet jo tėvams pasakyti buvo baisoka. Vyro draugai lyg kažką nujausdami jam patarinėjo, kad net „jei tėvai bus nusiteikę prieš santuoką – laikykis savo!“ Be reikalo išgyvenom. Vėliau Babu man prisipažino, jog jį patį apėmė gėda suabejojus savo tėvais. Vyro gimdytojai labai apsidžiaugė, kad sūnus pagaliau susirado savo išrinktąją. Jie labai plačių pažiūrų, nuostabūs žmonės! Tamil Nadu (valstija, iš kurios kilusi mano vyro šeima) manoma, kad iki santuokos žmogaus gyvenimas realizuotas 25%, susituokus - 50%, o susilaukus vaikų 100%. Santuoka labai svarbus įvykis žmogaus gyvenime. Babu tėvai daugybę kartų siūlėsi surasti jam nuotaką iš turtingos ir garbingos šeimos, bet jis visada atsisakydavo, motyvuodamas kad „va, pabaigsiu dar šitą, ir dar aną universitetą, tada ir pagalvosiu...“ Kai tėvai prarado viltį jį apvesdinti, pasakė: susirask žmoną iš bet kurio pasaulio kampelio, svarbu, kad sukurtum šeimą. Tai jis ir susirado – mane. Tėvai labai džiaugėsi. Esu dėkinga, kad taip šiltai ir nuoširdžiai priėmė mane į savo šeimą. Ten esu visada laukiama ir dabar jaučiuosi turinti antrus namus. Visa jų giminė kilusi iš verslininkų kastos, santuokomis susigiminiavusi su garbingais politikais. Puikiai sutariu su savo uošviais, vyro broliais ir seserimis. Mano uošvis labai laimingas, kad jam taip pasisekė gauti tris geras marčias. Jam dabar beveik aštuoniasdešimt metų, bet jis dar tvirtas, tvirtai besilaikantis žmogiškumo principų, pagarbos vertas vyras. Mirus broliams mano uošvis pats vienas išlaikė ir į mokslus išleido visus sūnėnus ir dukterėčias. Visiems lygiomis dalimis išdalijo žemę, verslus ir kitus turtus (jie turi skalbimo, valymo priemonių fabrikus, verčiasi druskos gamyba, vandens gavybos, pakavimo ir spausdinimo verslais, taip pat turi žemes kur auginami mangai, bananai, kokosai, palmės, ryžiai ir kaučiukas). Vyro tėvas dalindamas turtą nepamiršo ir mūsų. Ant jo dovanotos žemės Indijoje šiuo metu statomės vasarnamį.
– O kaip į santuoką reagavo jūsų giminės?
– Mano giminė, turbūt, jau apsiprato, kad vyras tamsesnio gymio, ir tikiu – visi jį gerbia. Kai santykių pradžioje už akių bandė apkalbinėti, aš jų paklausiau: kuris iš jūsų baigė keturis universitetus keturiuose žemynuose? Babu studijavo mediciną Indijoje, Australijoje, Anglijoje ir JAV, šiuo metu siekia profesoriaus statuso Harvarde. Taigi, savo giminėms atšoviau „kai (tiek mokslų) baigsit – tada kalbėkit“. Nutilo, susitaikė. Dabar, kai mato, kad gražiai gyvename, gal jiems jau ramiau.
Tuokdamiesi norėjome suteikti laimės abiejų giminėms, todėl kėlėme dvejas vestuves – Lietuvoje ir Indijoje. Aš mokėjau už lietuviškas, jis – už Indiškas.
– Kur dabar yra jūsų namai? Kur praleidžiate daugiausiai laiko?
– Londone gyvenu jau dvylika metų, myliu Lietuvą, bet ten grįžti nebegalvoju – dabar mano namai čia. Į Lietuvą vykstame dažnai – aplankyti artimųjų, į vestuves, jubiliejus, kartais – į laidotuves. Į Indiją – taip pat, - į festivalius, giminės suvažiavimus. Babu tėvai džiūgauja, kad vedęs sūnus vėl atrado namus.
Pernai visą gegužį viena su dukryte praleidau pas uošvius. Dienomis būdavo labai karšta, tad tūnodavome oro kondicionieriais vėsinamuose kambariuose, arba mangų ir bananų sodo pavėsyje. O vakarais mes visi kartu, drauge su vyro seserimis ir brolių žmonomis bei jų vaikais, lėkdavome prie vandenyno.
Kiekvieną kartą lankantis Indijoje stengiamės pakeliui aplankyti vis kitą valstiją. Šalies valstijų skirtumai neįtikėtini! Juk Indijoje, pavyzdžiui, yra net trylika valstybinių kalbų. Tad pabuvus vienoje valstijoje naivu teigti, kad dabar jau pažįsti šalį. Kiekvienas regionas turi savus papročius, tradicijas, vertybes, etninius drabužius. Mes stengiamės pažinti kuo daugiau. Nuo Delio iki Čenajaus, bet nėra šiltesnio vandens ir didesnio laisvės pojūčio negu pačiame Indijos pakrašty vandenyno skalaujamame Tiručandure (Tamil Nadu valstijoje), - ten pakrantėje stovi dievo Murugano šventykla, visur aplink driekiasi geltono smėlio paplūdimiai, toliau paėjus – nė gyvos dvasios, kartais ten randu milžiniškų kriauklių...
– Tad, galima teigti, kad susipažinus su Babu, jūsų pasaulio suvokimas apsivertė aukštyn kojomis?
– Taip. Vyro dėka aplankiau daugybę pasaulio šalių. Kartais per metus aplankome aštuonias ar daugiau valstybių. Kas tris mėnesius Babu skrenda į Kiprą, ten jis yra labai gerbiamas ir mylimas – jo apsilankymo proga ruošiami furšetai su ministrais ir kitais garbiais žmonėmis. Pernai lapkritį jo dėka buvo atliktos pirmosios Kipro istorijoje endoskopinės ir koloskopinės procedūros sunkiai sergantiems vaikams. Iš Kipro sveikatos ministerijos Babu „Seliac“ ir „Crohn‘s and Colitis“ organizacijoms gavo milijono eurų finansavimą, skirtą reikiamai aparatūrai ir operacinės įrangai. Manau tai didelis pasiekimas ir pasitikėjimas, ypač turint omeny, kad Kipras dabar – ant bankroto ribos. Babu dėka krono ir kitomis sunkiomis žarnyno ligomis sunkiai sergantys vaikai gali gauti gydymą savo šalyje. Per susitikimą su sveikatos ministru „Colitis“ asociacijos prezidentė pusiau juokais pavadino mano Babu dievu. O man tai buvo labai malonu girdėti!
Bene prieš trejus metus Londone buvo atlikta pirmoji pasaulyje tokio lygio transplantavimo operacija, kuomet vos trijų mėnesių amžiaus kūdikiui buvo persodintos visos kepenys ir žarnynas. Babu buvo vienas iš operuojančios komandos narių. Jis yra dviejų svarbių Londono ligoninių (King‘s College ir Saint Thomas) vedėjas, taip pat Kings College universiteto magistro lektorius, taip pat konsultantas Kipre ir atlieka privačia skatiką Harley street, Portlando moterų ir vaikų, Cromwell ir Blackheath privačiose ligoninėse. Rašo straipsnius į medicininius žurnalus. Labai didžiuojuosi savo vyru, jo dėka ir man kilo noras studijuoti, kažko siekti. Jis man davė sparnus kilti aukštyn! Tad įstojau į universitetą čia, Londone. Esu viena geriausių studenčių, mano visų egzaminų rezultatai virš 90% (JK vertinimo sistema, aut.past) – noriu, kad jis manimi didžiuotųsi. Vyras iš tiesų mane labai palaiko.
– Ar sukūrus mišrią šeimą teko susidurti su rasine ar kultūrine ar religine netolerancija ar šiaip kokiais nesusipratimais?
– Pastarąjį pusmetį Lietuvoje lankėmės tris kartus. Niekada neteko susidurti su netolerantiškumu ar šiaip kokiais išsišokimais. Gyvenant Londone taip pat neteko patirti nei rasizmo, nei tolerancijos stokos – gal dėl vyro užimamų aukštų pareigų, o gal kad gyvename gerame rajone?
Bet visiems turbūt įdomu, kodėl toks išsilavinęs vyras vedė „kažkokią lietuvaitę“? Tikrai ne dėl popierių, dar iki mūsų pažinties jis buvo, o dabar ir mūsų dukra – abu Didžiosios Britanijos piliečiai. Aš – vis dar Lietuvos.
Kalbant apie religiją – Babu tėvai išpažįsta induizmą, bet jo paties į šventyklą niekada nevertė eiti. Mokykloje ir universitete Babu buvo pirmūnas, pats geriausias iš visų. Tėvai juo labai didžiavosi, bet tuo pačiu ir gerbė savo vaiką. Niekada nevertė nieko daryti. Jo mama pasakojo, kad pati verkdavo, kai Babu, dar visai pyplys, mokydavosi iki antros valandos nakties, o ketvirtą ryto vėl liepdavo jį prižadinti! Ir neduok dieve, jei mama, gailėdama sūnaus neprikeldavo! Tad ir dabar tas pats: dirba iki paryčių ir vėl į darbą... Užtat sekmadieniai skirti tik šeimai ir pramogoms. Tad Babu nereligingas – jo religija yra medicina.
– Kaip sekasi suderinti skirtingas kultūras namuose, buityje? Ar šeimyninių nesusipratimų dažniau kyla dėl kultūrinių, ar dėl bendražmogiškų priežasčių?
– Namuose būtinai švenčiame Šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Šv. Velykas, indišką Divali ir Pongal (Tamil Nadu pavasario šventė). Šventykloje Indijoje Babu apsilanko nebent norėdamas ją man parodyti, ar labai mano ar tėvų prašomas (pavyzdžiui, per brolio vestuves) – pats jis nežino ką veikti apeigų metu. Vakare Babu visada namie uždega šviesas, ir jei paklausiu, kodėl visuose kambariuose lempos plieskia, jis juokauja, kad deivė Lakšmė ateis. Tada aš juodamasi atsakau: taip taip, ateis – nešina didžiuliais mokesčiais už elektrą. Tokie tad mūsų kultūriniai nesusipratimai.
Namuose jis tiesiog mano vyras. Gera savaitės pabaigoje tiesiog apsikabinus ant sofos pažiūrėti įdomų filmą su vyno taure rankoje, vakare pasidalinti dienos įvykiais ar paliežuvauti apie savo šeimas. Jei kyla nesutarimų,ieškome kompromisų, kalbamės. Juk brolių ir seserų nuomonės skiriasi, o čia du žmonės iš skirtingų žemynų! Svarbu, kad patys tai suprantame. Šeimoje santykiai darnūs. Daug turbūt davė ir tai, kad meilė gimė iš draugystės. Galiu drąsiai teigti, kad iki šiol esame geriausi draugai ir vienas kito patikėtiniai. Sprendimus visada ir dėl visko priimame kartu.
Mano vyras, šiaip labai romantiškas ir dosnus, niekada nėra manęs įskaudinęs ar pasakęs man “ne”, tačiau turi savų minusų. Jis visiškai nemoka nieko daryti – niekada nėra plovęs indų ar tvarkęs namų… Kad nekiltų ginčų, tris kartus per savaitę į namus ateina valytoja. Babu kavos man išverda tik per šventes, anksčiau nemokėjo net to, nes šalia visada buvo pulkas tarnų. Kartais ai sukelia juoką, pavyzdžiui kai jis per klaidą vietoje cukraus įsideda druskos. Bet kadangi jis man idealus kitais atžvilgiais, tai šitai jam atleidžiama.
Mano uošvius labai sužavėjo mano kulinariniai sugebėjimai ir apsukrumas virtuvėje. Kai kuriuos Pietų Indijos patiekalus gaminu geriau už savo anytą. Ji kartais net prašo manęs receptų, o kartais prašau aš – turiu patarėjų tradicinių indiškų patiekalų klausimais, visada pasiekiamų telefonu.
Kartą uošviai pas mus svečiavosi net šešis mėnesius. Drauge išmaišėme visą Londoną, o per Šv. Velykas aš suruošiau puotą keliolikai žmonių – Babu tėvai negalėjo atsistebėti, kaip taip greitai viską viena padariau – pas juos per šventes patiekalus ruošia visos šeimos moterys drauge ir dargi padedamos keleto tarnų.
– Kaip manote, ar susipažinęs su jumis vyras taip pat užmezgė ryšį ir su Lietuva ir mūsų kultūra?
– Labai mėgstu skaityti knygas, ypač – istorines. Tad iš manęs vyras sužinojo daugiau apie Europos istoriją, graikų mitologiją, biblijos pamokančias istorijas, taip pat ir lietuvių liaudies pasakas bei folklorą. Iki gimstant mūsų dukrelei (jai dabar vieneri) su vyru turėjome tokį mudviejų ritualą – prieš užmiegant jam pasekdavau kokią pasaką ar istoriją ir po to aiškindavau paslėptą reikšmę. Babu sako, dabar to labiausiai pasiilgsta.
Kai keliaujame, jis dirba, o aš einu į muziejus, ekskursijas. Tada paskutines dvi dienas labiausiai man patikusiose vietose apsilankome drauge – pabūnu gide ir pateikiu sutrumpintą, apdorotą informaciją.
Pavasarį vyksime į Kiprą, gegužės mėnesį – į JAV, birželį į Jeruzalę, po to į Indiją, o rugpjūtį į Lietuvą, ten suplanuotos mano brolio vestuvės ir mūsų dukrytės krikštynos. Mudu tuokėmės bažnyčioje, kur tuokėsi ir mano proproseneliai, proseneliai, seneliai ir mano tėvai. Ten ir dukrytę krikštysim.
– Ar galima sakyti, kad ši santuoka – tai Jūsų svajonių išsipildymas?
– Manęs dažnai klausia, ar svajojau ištekėti už užsieniečio. Tikrai ne. Labai mylėjau Lietuvą, išvažiavau tik keliems mėnesiams užsidirbti – bet tie mėnesiai virto metais. Vaikystėje visas atostogas praleisdavau kaime, Molėtuose. Sėdėdavau ant ežero kranto ir rašydavau eilėraščius. Mano širdis ir siela ten pailsėdavo nuo miesto triukšmo. Svajojau tapti rašytoja. Arba žurnaliste. Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad taip išeis. Dabar mano namai ten, kur mano šeima. Tad patarimas kitiems: niekada neteiskite kitų, nes nežinote kas jūsų laukia gyvenimo kelyje, ką pamils jūsų širdis. Kur jus nublokš gyvenimo vėjai ir aš jums skirta. Meilė nepaiso religijos, odos spalvos ar kitokių skirtumų. Ji veikiau kaip loterija, kur vieniems pasiseka, kitiems – ne.
Aš nematau savo vyro odos spalvos, tik žmogų, kurį beprotiškai myliu. Matau jo nusotabią asmenybę, rūpinimąsi mūsų šeima, o kartais jame matau mažą berniuką, kuomet bėga su mūsų dukra ant rankų, ir jiedu abu kvatoja… Matau petį, į kurį visada galiu atsiremti, draugą, kuriuo galiu pasitikėti ir dalintis didžiausiomis paslaptimis. Sukurti šeimą su žmogumi, kuris yra tavo gyvenimo meilė ir kuris tave myli taip pat karštai, yra didžiausia Dievo dovana. Mano vyras yra mano idealas.
