Žmonėms sunku išgirsti sau nepalankų sprendimą, dar sunkiau pripažinti, kad pralaimėjo. Taigi visuomenės nemeilė teisėjams iš esmės yra neišvengiama, vargu, ar turėtų būti priešingai.
Apie teismų ir visuomenės santykį TEISMAI.LT kalbėjosi su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke, Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos nare Sigita Rudėnaite.
– Nuolat girdime – visuomenė nepatenkinta teismų darbu, žmonės nepasitiki teisėjais. Ar įmanoma, kad visuomenė būtų patenkinta teismų darbu ir ar apskritai reikia to siekti?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad teismas – ginčų sprendimas, kai stengiamasi suderinti dviejų, kartais net trijų šalių interesus. Tai reikalauja profesionalumo, nešališkumo ir, žinoma, gyvenimiškos teisėjo patirties. Kodėl akcentuoju pastarąją? Ogi todėl, kad kartais labai sudėtinga įtikinti žmones, jog visos šalys negali būti teisios – vienas arba kitas turės atsisakyti naudos sau ir savotiškai nukentėti. Be bendro interesų suderinimo, teisingumo nepasieksime.
Būtent dėl to žmogui iš esmės labai sunku išgirsti sau nepalankų teisėjo sprendimą ir pripažinti, kad pralaimėjo.
Žinoma, teisėjai turi stengtis, jog žmonės būtų patenkinti jų darbu, tačiau pasiekti, kad visi būtų patenkinti ir visi pasitikėtų, mano galva, neįmanoma. Visi visada nebus patenkinti, nes teismai ne gėlėmis prekiauja, ir teisingumo vykdymas nėra ta veikla, kuria reikėtų užsitarnauti visuotinę meilę.
Teismas pats savaime lemia, kad visuomet bus nusivylusių, nepatenkintų, abejojančių skaidriu teisėjų darbu. Iš dalies tam daro įtaką iš tarybinių laikų atsinešta tradicija, kai valdžia ir visuomenė gyveno atskirą gyvenimą. Taigi ryškus tuometinis tarpusavio nutolimas, komunikacijos stoka ir suformavo gana neigiamą nuomonę apie valdžios institucijas.
Mes iš viso nemėgstame valdžios – išsirenkame ir iš karto pradedame ją spardyti. Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad vieną dieną, būdami viena iš valdžių, užsitarnausime visuotinę meilę. Ne ta veikla – čia ne žūstančiųjų gelbėjimas ir mes ne gaisrininkai.
Be to, Lietuva nėra gerovės valstybė, negyvename taip jau gerai, kaip norėtume. Kai negyvename labai gerai, tampame pikti – tuo viskas ir pasakyta.
– Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu teisingumas atitektų į visuomenės rankas.
– Sakyti, kad taip būtų išvengta korupcijos ir šališkumo, nedera. Juk tiek teisėjai, tiek prisiekusieji yra lygiai ta pati visuomenė. Jeigu teisingumas atitektų į visuomenės rankas, būtų mažiau profesionalumo, atsirastų sąlygos (kaip JAV ir Didžiojoje Britanijoje) laimėti ne todėl, kad esi teisus, bet dėl to, kad tavo advokatas gebėjo prisiekusiuosius emocionaliai paveikti.
Kažkokią dalį teisingumo vykdymo tikrai galima perduoti visuomenei, tačiau tai turėtų būti tokios sritys, kuriose nereikėtų profesionalaus įstatymų išmanymo, pavyzdžiui, tam tikri šeimos ar darbo santykių ginčai. Ten, kur reikia profesionalių žinių, nemanau, kad neprofesionalas būtų įgalus nešališkai priimti sprendimą, tiksliai tarnauti valstybei ir teisingumui.
Teisėjas visų pirma yra profesionalas, kuriuo ne gimstama, o tampama daug ir sunkiai dirbant. Taigi norėtųsi, kad atsirastų supratimas, jog, kaip ir visi kiti, atliekame mums paskirtą pareigą, ištikimai tarnaujame valstybei ir žmogui.
Sąžiningumas – svarbiausia teisėjo savybė, o teisingumo jausmas susiformuoja su branda. Teisėjui itin svarbu būti drąsiam, principingam, nešališkam, nebijoti išsakyti savo nuomonę. Dažnai galima pastebėti visuomenėje vyraujančią tendenciją, kai sakoma tai, ką norima girdėti. Ši taisyklė neretai galioja tuomet, kai siekiama tam tikro posto. Tačiau tai nėra teisėjiška.
Pasakysiu, jog teisėjas be normalaus žmogaus gerų savybių profesionalu negali tapti. Tik nuoširdus, patrauklus ir teisingas žmogus gana greitai ir nesunkiai paskleidžia gerą žinią apie save. O tai padeda pelnyti visuomenės pasitikėjimą. Tiksliai ir atsakingai atlikti paskirtą darbą ‒ tą, kurį geriausiai išmanome.
– Kalbėdama apie teisėjo ir visuomenės santykį esate ne kartą pabrėžusi, kad žmogui neužtenka matyti teisėją, sėdintį kažkur aukštai salėje. Ką turite mintyje?
– Žmonės turėtų suprasti, kad teisėjas yra toks pat žmogus. Tai padėtų formuotis visuomenės pasitikėjimui teismais ir tuo, ką jie daro.
Teismai ir patys teisėjai siekia pelnyti visuomenės pasitikėjimą, komunikuoja su žmonėmis – tiek surašydami, tiek komentuodami sprendimus, vis daugiau teisėjų viešai paaiškina, kodėl priimtas vienoks ar kitoks sprendimas.
Tikrai norisi pakeisti viešojoje erdvėje teismų atžvilgiu vyraujančią priešišką nuomonę. Neslėpsiu, piliečiams sunku vertinti, kai, be pačių teismų ir teismams atstovaujančių institucijų, daugiau niekas neformuoja palankios nuomonės. Žinoma, kalbėti teigiamai apie teismus nepopuliaru ir iš viso neįdomu, tačiau kam pilstyti žibalą ir kurstyti ugnį ten, kur jos dažnai net nėra.
Visai neseniai televizija parodė tokį reportažą: iš posėdžių salės išeinantį sprendimą paskelbusį teisėją užpuolęs žurnalistas į gerklę grūda mikrofoną ir klausia – už kiek, teisėjau, teisingumas? Po to sumontuotas į bylą koridoriumi skubančio teisėjo vaizdas – nejaugi nieko daugiau trijų minučių reportažui žurnalistui iš teisėjo nepavyko gauti?..
Kad ir kaip teisėjas stengtųsi aiškiai ir suprantamai pateikti savo motyvus, jis niekuomet nebus tikras, kad jo kelių minučių pasisakymo reportaže nepakeis neetiškas ir kompromituojantis klausimas.
Todėl patarčiau šiek tiek kitaip pažvelgti į teisėjus ir teismų veiklą. Teisėjai nėra viršesni už kitus žmones. Nesvarbu, kad teismo metu teisėjas sėdi aukščiau – tai tikrai ne galios ir viršenybės demonstravimas, o tiesiog istoriškai susiformavusi teisėjo sėdėjimo pozicija, kad jis būtų geriau girdimas, matomas ir pats geriau matytų visas proceso šalis. Galbūt daugeliui tai kelia baimę ir įtampą.
Bet tikrai negaliu sutikti, kad teisėjai yra atsitvėrę ir demonstruojantys savo nepriklausomumą – matau tikrai daug savo kolegų, gebančių sukurti tokią atmosferą, kai į bylos nagrinėjimą atėjęs žmogus nesijaučia įsitempęs ir gali laisvai išdėstyti savo poziciją ir argumentus.
– Teisėjai dažnai kritikuojami dėl to, kad per mažai komentuoja priimtus sprendimus. Bet ar tikrai visuomet būtinas teisėjo komentaras? Galbūt prioritetas turėtų būti aiškių, motyvuotų ir klausimų nekeliančių sprendimų surašymas?
– Nemanau, kad kiekvienas teisėjas privalo žiniasklaidai komentuoti savo priimtą sprendimą. Daug svarbiau teismo posėdžių salėje, paskelbus sprendimą, žmonių paklausti, ar jie viską suprato. Jeigu proceso šalims yra neaiškumų, būtina dar kartą ir išsamiai viską paaiškinti. Nepritariu nuomonei, kad kiekvienas teisėjas privalo priimtus sprendimus viešai komentuoti visuomenės informavimo priemonėms. Pagrindinis teisėjo darbas ir pareiga – kruopščiai ir profesionaliai nagrinėti bylas, todėl jam turi būti sudarytos palankios ir streso nekeliančios sąlygos išnagrinėti bylą ir surašyti sprendimą.
Ar viešai komentuoti priimtą sprendimą – kiekvieno teisėjo apsisprendimo teisė, tačiau tą jis turėtų daryti tik tada, kai yra deramai pasiruošęs ir geba atlikti tinkamai. Juk ne kiekvienas teisėjas geba laisvai, profesionaliai komentuoti, aiškiai ir suprantamai atsakyti į žurnalistų užduodamus klausimus.
Neneigiu, kad sprendimų komentavimas žiniasklaidai – visapusė nauda keliant teismų autoritetą. Tačiau, žinote, mes – ne scenos žmonės, o visiems atrodo, jog priimtą sprendimą komentuoti yra labai paprasta.
Pirmiausia turime siekti, kad procesinio dokumento motyvuose teisėjas gebėtų surašyti viską, ką norėjo pasakyti savo sprendime, ir nebereikėtų jokio aiškinimo. Institucija tikrai neįgis pasitikėjimo, jeigu nebus solidaus ir profesionalaus komentavimo, ir iš šalies atrodys apgailėtinai.
Pripažinkime, kad nėra geresnio savęs įtvirtinimo visuomenėje, kaip tinkamas savo pareigų atlikimas, o ne savęs demonstravimas.
