Žavi galimybė, nes ne amžina. Iškėlę pastatus kranai, į kuriuos kilome, keliaus į kitus objektus. Tada Vilniaus panoramomis beliks grožėtis iš įprastesnių vietų – Trijų Kryžių kalno, Gedimino pilies bokšto, Vilniaus šventų Jonų bažnyčios varpinės ar Verkių parko šlaito.
Ypač įdomūs vaizdai atsivėrė pakilus į bebaigiantį dirbti kraną šalia Vinco Kudirkos aikštės. Taip pat – į auginančius naująjį centrą šalia Vilniaus savivaldybės, Konstitucijos prospekte. Dabar čia – didžiausia kranų koncentracija. Tai reiškia, kad tokios vietos po kelerių metų pakis neatpažįstamai.
130 metrų aukštyje
Kaip DELFI pasakojo „Vilniaus kranų“ technikos direktorius Kęstas Dargevičius, aukščiausias iki šiol Vilniuje iškeltas kranas statė „Europos“ pastatą Konstitucijos prospekte. Tuomet jo aukštis siekė net 130 metrų.
„Tokio krano operatorius lipdamas į darbo vietą sugaišta apie pusvalandį, su trumpomis poilsio pertraukėlėmis“, - juokėsi K. Dargevičius.
Pasak technikos direktoriaus, pagrindinis kranų priešas – vėjas. Lietus, karštis ar šaltis netrukdo. Kranų gamintojai yra nurodę, kad jais galima dirbti nuo plius keturiasdešimt iki keturiasdešimties laipsnių šalčio.
Jeigu vėjo greitis siekia 20 metrų per sekundę, reikalaujama kraną išjungti ir lipti žemėn.
„Pas mus nebūna labai stiprių vėjų, kurie, kaip matome per internetą, išverstų kranus. Sulaukę įspėjimų apie uraganinį vėją dėl visa ko tvirčiau priinkaruojame kranus prie žemės ir patikriname, kad strėlė nekliudytų kitų objektų ar kranų. Tada paliekame juos kaip vėtrunges laisvai suktis, nes užfiksuotą strėlę veikiantis šoninis vėjas gali pažeisti krano konstrukciją, stabdžius“, - darbo patirtimi dalijosi DELFI pašnekovas.
Jei metalinė konstrukcija būtų labai stabili, kranas lūžtų. Todėl, kaip įsitikinome patys, kildami į kabiną, jis siūbuoja. Krano balastas (pagrindas, spaudžiantis kraną prie žemės) priklauso nuo aukščio, strėlės ilgio ir krano keliamosios galios. Yra ir į žemę įbetonuojamų kranų.
Kranų namai
Nenaudojami kranai guli įmonės bazėje. „Nemažai jų krizę praleido gulėdami – išardyti į smulkias dalis. Gabaritai nėra dideli, telpa į standartinio vilkiko puspriekabę“, - pasakojo K. Dargevičius.
Daug sunkiau išardomi buvo anksčiau naudoti rusiški kranai. Norint juos gabenti ir statyti objektuose, reikėdavo policijos leidimų. Gabenami taip pat būdavo su pareigūnų palyda.
„Šiuolaikiniai vakarietiški kranai labai kompaktiški, greitai išsiardo. Vidutinį 36 metrų aukščio kraną, jei geros oro sąlygos, sumontuojame per vieną darbo dieną“, - sakė vienas „Vilniaus kranų“ vadovų.
Paklaustas, ar po krizės dar turi bedarbių gulinčių kranų, sakė, jog visi turi darbo. Trumpam grįžtantys į kiemą netrunka sulaukti savo objekto.
Pavojus sirgti jūros liga
Pasak K. Dargevičiaus, kranistas visų pirma neturi bijoti aukščio ir nesirgti jūros liga. Iš apačios nematyti, tačiau besisukdamas kranas juda ir siūbuoja nuo vėjo.
Geras kranininkas tas, kuriuo nesiskundžia statybininkai. Jis moka kruopščiai į vietą padėti krovinį, nepaisydamas nepalankių oro sąlygų ir neužkliudydamas kitų objektų.
„Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš taško A į tašką B padėti krovinį lengva. Tačiau ir šiam darbui reikia pašaukimo. Kuo aukštesnis kranas ir kuo ilgesnė strėlė, tuo sunkiau dirbti. Panašiai kaip žvejojant: trumpa meškere tiksliai užmesti masalą lengva, ilga – žymiai sunkiau“, - palygino DELFI pašnekovas.
