Buhalterės nuomone, už tai, kad nebeturime tikrų bendruomenių, tikrosios kaimynystės ir solidarumo, kiekvienas susimokame grynais.
„Anksčiau juk taip nebuvo. Kad ir per paprasčiausias laidotuves – padėti palaidoti žmogų laikyta geru darbu. Mirus kaimynui ateidavo vyrai ir nemokamai iškasdavo duobę. Susirinkdavo gražiai giedančios kaimo moterys ir visą naktį nemokamai giedodavo prie karsto. Dabar iš to padarytas didžiulis verslas“, - apgailestavo etnografija besidominti grigiškietė.
Ji pati dar prisimena laikus, kai mirus neturtingam žmogui artimieji ir kaimynai patys susinešdavo maisto. „O dabar nebėra tokio užjautimo. Gal todėl daugėja žmonių, kuriems labai sunku gyventi“, - mano moteris.
Turtingas, nes turėjo arklį ir kailinius
Jos pačios tėvukas buvo laikomas turtingu žmogumi, nes turėjo arklį ir kailinius. Dabar, Onos žodžiais, kartais pasiturintys dejuoja labiau už vargšus.
„Kas turi pinigų, tiek išlaidauja, tiek visko perka! Nors sakoma, kad jeigu namuose esantis daiktas metus nepaliečiamas ir nenaudojamas, jis tikrai nebereikalingas. Apsistatę daiktais mes nebematome nei kenčiančių, nei vargstančių kaimynų. Susvetimėjom, atšalom vienas nuo kito. Žmonės atsitolina nuo giminės, šeimos“, - apgailestavo DELFI skaitytoja.
Dėl savęs buhalterė teigė neverkianti, nors skolas už šildymą paprastai baigia mokėti tik vasarą.
„Tačiau ką daryti minimumus gaunančioms šeimoms? Mano rate žmonės dirbantys, ne „pijokai“, ne lėbautojai. Bet jei darželyje auklyte dirbanti pažįstama užėjusi į parduotuvę žiūri į vaflius ir svarsto, ar gali leisti sau jų nusipirkti – nėra gerai. Sunkiausia šeimoms, kuriose dirba tik vienas žmogus arba išsiskyrusioms, vienišoms moterims su vaikais“, - mano Ona.
Reikia uždirbti 3 tūkst. litų
Grigiškietė pripažįsta, kad dalis žmonių nenori dirbti, bet dauguma siekia karjeros ir uždarbio: „Ne apie milijonus svaičioja. Žmonės normaliai skaičiuoja, kad su tokiomis kainomis, kokios yra pas mus, iš tiesų žmogui reikėtų tris tūkstančius uždirbti, kad galėtų gyventi, o ne tik egzistuoti“.
Paklausta, ar pati tokią algą gauna, buhalterė tik nusijuokia: „Ne, ką jūs!“ Nors tarp pažįstamų yra uždirbančių ir tokius pinigus.
„Jeigu šeimoje dirba ir kitas narys, tai tokių atlyginimų pakanka mokesčiams sumokėti, pavalgyti ir normaliai pragyventi. Nes žmogui ne vien duonos reikia“, - sakė moteris.
Pati ji daug kur nueitų, pakeliautų, bet pradėjusi skaičiuoti pamato, kad negali sau to leisti. Tada pasijunta menku, beverčių, niekam nereikalingu žmogumi.
Ona pasakojo jau užauginusi savo vaikus, bet jiems skųstis nenori, net jei kartais ir būtų dėl ko: „Tiesiog neleidžia orumas skųstis, kad nesu pensininkė, o neužtenka uždarbio normaliai pragyventi. Vaikai – jauni žmonės. Jie turi tvarkyti savo gyvenimą: ima paskolas, kuria namus“.
Šilumos tinklų „stebuklai“
Ypač Ona nusivylė šilumos tinklų siūlytais „stebuklingais“ planais, kai visus metus vienodai moki už buto šildymą.
„Atrodo, vienodai kas mėnesį moki ir galvelė neskauda. Tačiau vieną gražią dieną gavau perskaičiavimą. Neva, kainos didėjo, todėl susikaupė 1000 litų skola. Baisiausia, kad reikėjo sumokėti iš karto. Iš kur tą tūkstantį litų paimti? Kitam ir 300 litų skolą iš karto sunku atiduoti!“, - piktinosi buhalterė.
Ona šilumos tinklų priskaičiuotą sumą šiaip taip susimokėjo, bet su dideliais vargais ir vekseliais.
Anksčiau per žiemą už šilumą ji mokėdavo tik dalį sumos, o vasarą po truputį likviduodavo skolą. Taip pat už šildymą planuoja mokėti ir ateinantį rudenį.
