Dar 2012-ųjų sausio 13 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis su kreditus teikiančia įmone. Sudarytos sutarties trukmė – 5 m. Paskolos suma – 7 000 Lt (iš jų 295 Lt nuskaičiuota sutarties sudarymo mokesčiui).
Sutartyje nurodyta, kad palūkanų suma už visą sutarties terminą yra 9 816,55 Lt. Prie sutarties pridėtas mokėjimo grafikas nurodant įmokų dydžius kiekvieną mėnesį visą sutarties laikotarpį.
Kreditą gavęs asmuo, pergalvojęs esamą savo finansinę padėtį 2012 sausio 30 d. (dar tą patį mėnesį) kreipėsi į banką ir įnešė 6 198,08 Lt tikėdamasis, kad iškart grąžins sumą ir beliks vėliau įmokėti tik likusią paskolos dalį. Kai grąžino minėtą dalį, įmonės darbuotoja nepaaiškino, kad klientė gali pakeisti sutarties sąlygas dėl išankstinio grąžinimo (aišku, nes tai nepalanku kreditą teikiančiai įmonei).
Šitie grąžinti pinigai buvo paskaičiuoti kaip iš anksto padengiantys artimiausius mokėjimus. Blogiausia, kad tokios sąlygos numatytos sudarytos sutarties sąlygose, kurių kredito gavėjas, deja, neįsiskaitė. Asmuo, kuris paėmė paskolą serga psichine liga – depresija. Sutarties sudarymo metu ji dėl šios ligos turėjo neįgalumą.
Ar yra kokių nors galimybių kuo palankiau išspręsti šią problemą? Kur pirmiausia reikėtų kreiptis? Ar tai, kad ji sutarties sudarymo metu turėjo psichologinių problemų galėtų būti kaip pagrindas sprendžiant šį klausimą? Keista, kad žmogus paėmęs paskolą ir po 15 d. ją grąžinęs būtų nenorėjęs pakeisti sutarties sąlygų, taip pasirašant mokėti papildomai 9 816,55 Lt. palūkanas.
Ir blogiausia, kad dabar už kiekvieną dieną papildomai eina dideli delspinigiai.
Į DELFI skaitytojo klausimą atsako advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ advokatas Gediminas Žlioba.
Vadovaujantis vien tik jūsų išdėstyta pozicija, tačiau neišsiaiškinus realios faktinės situacijos bei neturint galimybės įvertinti sudarytos vartojimo kredito sutarties standartinių sąlygų, negalime objektyviai įvertinti ar sudaryta ir vykdoma vartojimo kredito sutartis nepažeidė šalių interesų pusiausvyros bei bendrųjų sutarčių teisės principų, taip pat ar vartojimo kredito sąlygos buvo individualiai aptartos su kredito gavėja, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, nebuvo suklaidinta banko darbuotojos ir pan.
Nuo šių aplinkybių visumos priklausytų kredito gavėjos galimybės ieškinio teisenos tvarka pripažinti vartojimo kredito sutartį negaliojančia, pakeisti galimai nesąžiningas kredito sutarties sąlygas ir pan. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia patartina kreiptis į kvalifikuotus teisininkus ar advokatą, kurie galėtų objektyviai įvertinti esamą faktinę situaciją, turimus dokumentus bei padėti priimti geriausią problemos sprendimo būdą.
Priklausomai nuo susiklosčiusių faktinių aplinkybių Jums gali būti pasiūlyta, pvz., pradėti derybas su kredito įstaiga, kreiptis į Lietuvos banką, kuris vartojimo kredito įstatymo nustatyta tvarka vykdo vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų priežiūros funkcijas, arba tiesiog ieškinio teisenos tvarka ginčyti nesąžiningas kredito sutarties sąlygas, vienašališkai nutraukti sutartį ar pripažinti sutartį negaliojančia.
Antra, turėtume paanalizuoti galimus variantus, susijusius su kredito gavėjos sveikatos būkle bei psichinės ligos įtaka sutarties sudarymui ir vykdymui, nes tai gali būti vienas iš pagrindų sutartį pripažinti negaliojančia.
Turėtumėte įsidėmėti, kad jeigu asmuo ir serga psichikos liga, tačiau gali pasirūpinti savimi, susitvarkyti buityje, socialiai yra adaptavęsis visuomenėje, preziumuojama, jog jis gali atsakyti už savo veiksmus ir nėra neveiksnus, nepaisant to jog jam ir nustatytas dalinis ar visiškas nedarbingumas.
Neveiksnumas − asmens teisinis statusas, kai asmuo negali dėl tam tikrų sutrikimų ar nepakankamų asmeninių gebėjimų savarankiškai priimti sprendimų dėl kai kurių ar visų savo asmeninių ar ekonominių reikalų, ar negali suvokti, išreikšti šių sprendimų ar veikti pagal juos, bei ginti savo interesus. Taigi lėtine psichikos liga serganti kredito gavėja galėtų būti pripažinta neveiksnia tik teismo sprendimu, o iš jūsų pateiktos situacijos analizės tai labiau panašu į nepakankamą rūpestingumą ir atidumą.
Kita vertus, jei asmuo įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažintas neveiksniu, bet yra duomenų, iš kurių pagrįstai galima spręsti, kad toks asmuo dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, Civilinio proceso kodekso 462, 463 straipsniuose ir Civilinio kodekso 2.10 straipsnyje numatyta tvarka dėl tokio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu pareiškimą asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui gali paduoti tėvai, sutuoktinis, pilnamečiai tėvai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras.
Asmenį pripažinus neveiksniu jau po sandorio sudarymo, tektų įrodyti, kad jis nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti iki pripažinimo neveiksniu, t. y. sandorio sudarymo metu. Atsakyti į šiuos klausimus galėtų padėti civilinėje byloje atliekama teismo psichiatrinė ekspertizė.
Sandoris gali būti ginčijamas ir vadovaujantis Civilinio kodekso 1.89 straipsniu, kuriame numatyta, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus sandorio sudarymo metu, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, gavęs šio asmens ieškinį (buvus tokią būseną reikia įrodyti teisme). Kai toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu yra taikoma dvišalė restitucija (CK 6.222 str.).
Trečia, kadangi tarp kredito gavėjos ir kredito įstaigos buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, galimas variantas, kad sudarytos sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai CK 6.188 str. prasme. Tokios sutarties sąlygos teismo turėtų būti pripažintos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento.
Ši apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ji nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Galiausiai, vadovaujantis vartojimo kredito įstatymo 17 straipsniu, vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.
Atitinkamai šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 15 punkte numatyta kredito davėjo informavimo pareiga apie šią kredito gavėjo teisę. Atsižvelgiant į tai, konsultacijos metu su advokatu turėtumėte aptarti ir galimai nesąžiningus kredito įstaigos darbuotojų veiksmus, kurie galėjo lemti kredito gavėjos suklydimą ir nepasinaudojimą teise grąžinti didžiąją dalį vartojimo kredito anksčiau nustatyto termino.
Atkreiptinas dėmesys, kad kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir jo finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui. Be to, vartojimo kredito gavėjo prašymu kredito davėjas privalėjo paaiškinti informaciją apie siūlomo vartojimo kredito pagrindines ypatybes ir galimą jo konkretų poveikį vartojimo kredito gavėjui.
Ne vienerius metus Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti optimaliausią problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.
Savo klausimus prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Aktualiausi atsakymai bus išspausdinti DELFI.
