Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 38–48)
Evangelijos tekstas tęsia praeitą sekmadienį pradėtą Jėzaus mokymą, kaip pereiti nuo senojo fariziejų teisumo (Mt 5, 20) prie naujojo Dievo Karalystės teisumo (Mt 5, 48), kaip užkopti ant palaiminimų kalno, nuo kur Jėzus paskelbė naująjį meilės Įsakymą (Mt 5, 1–12. 44).
Didysis fariziejų troškimas buvo gyventi teisiai, būti teisiems Dievo akivaizdoje. Ir tai visų mūsų, tikinčiųjų, troškimas. Teisus yra tas, kuris geba gyventi ten, kur Dievas nori, kad jis gyventų. Fariziejai stengėsi pasiekti teisumą kruopščiai laikydamiesi Įstatymo. Manė, kad savo jėgomis gali tai padaryti. Jėzus atsiriboja nuo šios pozicijos ir skelbia naują teisumą, kuris turi viršyti fariziejų teisumą (Mt 5, 20).
Šios dienos Evangelijoje artėjame prie kalno viršūnės, kuri nusakoma vienu sakiniu: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Pažvelkime iš arčiau į šį paskutinį kopimo etapą, kurį įveikę pasiekiame kalno viršūnę, nes tik čia, pasak šv. Kryžiaus Jono († 1591), viešpatauja tyla ir meilė.
Atpildo, arba keršto, įstatymas (lot. „lex talionis“) buvo tam tikras bandymas veikti teisėtai ir išvengti nekontroliuojamo asmeninio kerštavimo ir prievartos. Ši nuostata numatė, kad piktadarys bus nubaustas pagal jo paties padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta“ (Kun 24, 19–20; Iš 21, 23–25).
Senovės Artimųjų Rytų teisynuose – Hamurabio kodekse ir Dvylikos plokščių įstatyme – aptinkami panašūs priesakai. Šio įstatymo prasmę galima būtų palyginti su mirties bausme, kuri kai kuriose valstybėse tebėra taikoma už tyčinę, iš anksto numatytą žmogžudystę. Jėzaus laikais atpildo įstatymas vis dar galiojo, tačiau jį jau buvo įmanoma pakeisti pinigine kompensacija.
Nuostata nemokėti piktu už pikta – naujas posūkis teisingumo istorijoje. Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti (Mt 5, 17). Tai nereiškia, kad reikėtų pataikauti blogiui apskritai (Gal 2, 11; Jok 4, 7). Juk kaip teismo metu pas Aną ir Kajafą vienas iš tarnų smogė Jėzui per veidą, Jėzus neatsuko kito skruosto, bet ramiai tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23).
Vadinasi, ne viskas Evangelijoje turi būti suprasta paraidžiui. Jėzus kalba savo būdu, pasitelkdamas hiperboles, kad klausytojas sugebėtų užčiuopti minties esmę. Reaguojant į blogį svarbu yra ne tiek atsukti kitą skruostą, kas gali būti suprasta kaip provokacija, bet į smurtą atsakyti ne smurtu ir nugalėti pykti romumu. Ta prasme ir Jėzaus atsakymas teisme yra dieviškojo romumo pavyzdys.
Paimkime analogišką pavyzdį iš apaštalo Pauliaus gyvenimo. Kai sinedriono teisme vyriausiasis kunigas Ananijas įsako suduoti Pauliui per veidą, pastarasis jam atkirto: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena!“ (Apd 23, 3). Nors Paulius šventasis, bet tai nereiškia, kad jam nebūdingas žmogiškosios egzistencijos ribotumas.
Mūsų žmogiškumo ribas gali praplėsti tik Kristus, sugebėjęs atleisti net tiems, kurie jį kankino ir žudė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Iš tiesų „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
Senajame Testamente nėra įsakymo, reikalaujančio nekęsti savo priešo, bet meilės įsakymo artimas buvo suprantamas kaip tautietis. Ir Senajame Testamente (Ps 139, 19–22), ir Kumrano tekstuose (1QS 9, 2) neapykanta nedorėliams buvo laikyta teisingu poelgiu. Jėzus žengia revoliucingą žingsnį, kviesdamas ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu sekti juo.
Gyvenime neišvengiamai susiduriame su tais, kurie mus įžeidžia, pasėja mūsų širdyje nuoskaudą ir pyktį. Net jei mes ir galime nuo tų žmonų pasitraukti, kartu su jais nebegyventi ir jų nebematyti, vis tiek prisiminimai lieka, atmintis mus sugrąžina į skaudžią praeitį.
Šias neigiamas emocijas kartais nėra lengva išprašyti iš mūsų širdies. Jos vis įkyriai sugrįžta, mus vėl naujai užkalbina, o mes dažnai mielai leidžiamės į pokalbį su jomis. Taip bręsta keršto planai, įsišaknija neatleidimas. Patenkame į uždarą ratą, pyktis auga, o pasakymas „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ tik sukelia juoką arba dar labiau užgauna. Nebelieka nei jėgų, nei noro atleisti.
Iš tiesų mes patys, vien tik gera valia, negalime pamilti savo priešų. Tai – Viešpaties ir mūsų pastangų bendras vaisius. Taigi, ką mes galėtume pabandyti padaryti, tai trumpai pasimelsti, kartkartėmis tyliai širdyje ištardami, kad Viešpats laimintų mūsų priešus, nes mes patys to nebeįstengiame padaryti, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, laimink jį (ją, juos).“
Likdami su pykčio mintimis, jei kam ir kenkiame, tai pirmiausiai sau patiems tiek dvasiškai, tiek ir fiziškai. Išmokę nuo šių įkyrių minčių nusigręžti šia trumpa malda (Bažnyčios tradicijoje ji vadinama „strėline malda“, nes kaip strėlė, iššauta į piktą mintį, priverčia ją sprukti šalin) mes pamažu įžengiame į ramybės ir atleidimo kelią.
Tai nėra lengvas darbas, kaip ir kopti į kalną, nes šios mintys kartais kaip įkyrios musės vis lenda ir lenda. Bet jei drąsiai stojame į kovą ir kiekvieną kartą jas vejame Jėzaus vardu, Šventoji Dvasia keičia mūsų širdį ir daro mus dangiškojo Tėvo vaikais.
