Tad Lietuvos gimtadienio – Vasario 16-osios – išvakarėse ir kalbėjomės su A. Gumuliausku apie lietuvių tautos užsispyrimą turėti savo valstybę, apie šios dienos prasmę bei reikšmę.
- Kokia tos dienos – Vasario 16-osios – reikšmė?
- Vasario 16-osios reikšmė yra keleriopa. Pirmiausia, buvo atkurta valstybė ir ta valstybė buvo atkurta, sakyčiau, per didelius vargus. Buvo atkurta pirmoji Lietuvos Respublika, valstybė, kuri padėjo pagrindus nacionalinei valstybei.
Dažnai manęs klausia, o kas yra svarbesnė – Kovo 11-oji ar Vasario 16-oji. Tai visą laiką reikia atsakyti, kad be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios. Labai svarbu buvo tai, kad Rusijos imperijos priklausymo metais Lietuvos miestai buvo nelietuviški.
Jei pasižiūrėtume į Kauną, laikinąją sostinę, tai pirmasis savivaldybės tarybos posėdis vyko taip – kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, pats protokolas parašytas rusiškai. Tik lietuviškas antspaudas. Buvo tokia tautinė sudėtis. Analogiškai buvo ir Šiauliuose, tik čia daugumą sudarė žydų tautybės gyventojai.
Sprendžiant pagal 1897 metų Rusijos imperijos surašymo duomenis, nei viename Lietuvos mieste nebuvo lietuvių daugumos. Per 80 proc. lietuvių gyveno kaimuose. Vasario 16-osios aktas, valstybingumo atstatymas paspartino mūsų miestų lituanizaciją. Šiauliai tapo tikrai lietuvišku miestu, kuriuo išliko per visą tarpukarį ir vėliau iki šių dienų.
Vasario 16-osios diena suteikė Šiaulių lituanizacijos impulsą. Konkrečiai, kas svarbu šiai vietovei. Kas mums visiems svarbu, mes niekada neturėjome nacionalinės ekonomikos, finansų sistemos, švietimo sistemos, sveikatos apsaugos. Nieko tokio neturėjome. Ir Vasario 16-osios aktas davė postūmį tam atsirasti. Nacionalinė kultūra, mokslas. Tai labai keista, kad per trumpą laiką, dvidešimt dvejus metus, mūsų valstybė dėka šito akto pasiekė didelių laimėjimų – ar tai būtų ekonomika, ar tai mokslas, literatūra, menas ir panašiai.
- Iš kur buvo toks potencialas viskam atsirasti?
- Keistas dalykas, kita vertus, iš kur tas potencialas buvo? Buvimas Rusijos imperijos sudėtyje tuo metu šiek tiek pristabdė mūsų raidą, bet kita vertus XX a. pradžioje ir pačioje Rusijoje vystėsi kapitalistizmas, buvo tam tikros laisvosios rinkos elementų. Praktiškai mums nereikėjo keisti ekonominių santykių, jie buvo tęsiami toliau, kokybiškai plečiami. Tai davė didžiulį postūmį. Po Kovo 11-osios mes iš vienos santvarkos turėjome visiškai kitą. Todėl tas perėjimas yra labai sunkus. Žmonės pereina su savo mentalitetu pirmiausia. Tai yra didžiulė problema.
Dar atminkime, kad 1918-1920 m. vyko nepriklausomybės kovos. Mes savo rankomis apgynėme ką tik gimusią Lietuvos valstybę nuo bolševikų, nuo bermontininkų, nuo lenkų. Tai vėl buvo pojūtis branginti savo valstybę.
- Koks buvo Vasario 16-osios aktas?
- Patį Vasario 16-osios aktą vadinčiau simboliu. Juk žmonėms vasario 17-ąją gyvenimas nepasikeitė, viskas buvo taip pat. Tačiau tai buvo mūsų tautos simbolinis aktas ateities kartoms ir visam pasauliui. Jeigu valstybės būtume neatkūrę, nes realiai valstybę atkūrėme tik 1918 m. lapkričio mėnesio pradžioje, jeigu būtų susiklosčiusi kitokia situacija, gal mums nebūtų pavykę atkurti valstybės, bet šitas aktas būtų išlikęs ir įrodęs lietuvių tautos siekį turėti savo valstybę. Tai yra simbolinis dalykas.
- Kas tai nulėmė?
- Lietuva yra sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Mūsų visa istorija kupina kraujo, įvairių karų, marų, sukilimų, okupacijų, aneksijų ir t. t. Geopolitinė situacija tai ir lėmė. Aišku, mūsų laisvės arba nelaisvės klausimas buvo sprendžiamas ne tik per mūsų tautos pasiryžimo prizmę, bet tarptautiniu mastu. Tarptautinių santykių raidos pasikeitimai, kardinalūs pasikeitimai Europoje, net pasaulyje, stimuliuodavo pokyčius šiame regione.
1918 m. Vasario 16-osios aktas pirmiausia kilo dėl Pirmojo pasaulinio karo, kai rusų okupaciją pakeitė vokiečių okupacija. Bet ir šito neužteko. Akto atsiradimui įtakos turėjo Vasario revoliucija Rusijoje, 1917 metais griuvo Imperija ir naujoji valdžia pirmiausia pripažino Lenkijos valstybę ir tai privertė vokiečius sunerimti, kad ir lietuviai gali gauti tokią rusų paramą. Tada vokiečiai susitiko su lietuvių inteligentijos atstovais, leido sušaukti Vilniaus lietuvių konferenciją, leido išrinkti Krašto tarybą, kuri vėliau buvo pervadinta į Lietuvos tarybą, kuri būtent ir paskelbė Vasario 16-osios aktą.
Ir paskutinis labai žymus pasauliniu mastu įvykis, tai 1917 metų spalio perversmas, kai bolševikai ateina į valdžią Rusijoje ir jie nusprendžia išeiti iš karo. Tada kaip tik sprendžiasi Lietuvos teritorijos klausimas, kam mes priklausysim – ar vokiečiams, ar rusams. Teisiškai mes turėjome priklausyti rusams. Ir tada vokiečiai nusprendė derėtis su Krašto taryba dėl kažkokio dokumento, kuris reglamentuotų mūsų priklausymą Vokietijai. Ir reikia pasakyti, kad 1917 m. gruodžio 11 dieną Lietuvos taryba, jau ne Krašto, bet Lietuvos taryba, paskelbė aktą, susidedantį iš dviejų dalių. Ir pirmoje dalyje jau buvo deklaruojamas Lietuvos valstybės atstatymas, o antroje dalyje kalbėta apie mūsų tamprius valstybinius ryšius su Vokietija. Tai pats pirmas dokumentas, kuriame buvo paskelbta mūsų nepriklausomybė ir buvo 1917 m. Gruodžio 11-osios aktas. Tuo pagrindu ir atsiranda Vasario 16-osios aktas. Jis tampa išgrynintas, be vokiečių įtakos, paskelbtas vienpusiškai Lietuvos tarybos. Jeigu Gruodžio 11-osios aktas buvo Vokietijos ir mūsų tarybos derybų rezultatas, tai čia jau buvo vienpusiškai paskelbtas aktas.
- Čia buvo dėsningas ėjimas ar tiesiog aplinkybių visuma susidarė, palankios sąlygos?
- Mes į Lietuvos valstybę pradėjome eiti dar nuo Simono Daukanto (1793-1864), tokie pirmieji žingsneliai, nedrąsūs. Po to su Aušros pasirodymu 1883 m. gimė Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis. „Aušra“, „Varpas“, Lietuvos ir žemaičių apžvalga. Čia yra ir J. Basanavičius, ir V. Kudirka, Maironis, J. T. Vaižgantas, Jakštas, J. Šliūpas ir daugelis kitų. Jie padėjo pagrindus 1905 m. Didžiajam Vilniaus Seimui, kuriame buvo kalbama apie Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, neatsisakant Lietuvos valstybingumo idėjos. Bet tai buvo mūsų pačių jėgos.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje matomas lietuvių politinis tautos subrendimas, steigiamos politinės partijos. Lietuvių tautai jau aišku, kad savo valstybės reikia, bet politinės partijos pradeda spręsti, kokiu keliu valstybę atkurti ir kokia santvarka bus. Tai rodo politinę brandą. Tai buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, jau tada viską mes turėjome. Mes turėjome lietuvių atstovus Rusijos Dūmoje, kuri irgi kėlė autonomijos klausimą, bet labai nesėkmingai. Nuo 1906 m. iki 1914 m. (Pirmojo pasaulinio karo pradžios) Rusijoje buvo sušauktos keturios Dūmos ir visose buvo lietuvių atstovai. Matėsi, kad Rusijos imperija nėra pasiruošusi suteikti jokios autonomijos. Vidinis užtaisas buvo, reikėjo išorinio postūmio ir tas išorinis postūmis, kaip ir minėjau, – Pasaulinis karas, Vasario revoliucija ir po to Spalio perversmas Rusijoje.
- Ar akto signatarai kuo nors rizikavo?
- Ne. Šita taryba buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 21 dieną. Ir po to prisistatė vokiečių okupacinei valdžiai, kontaktavo su ja, vyko derybos, ypač gruodį. Nemanau, kad buvo kažkokia rizika. Tiesa, „Lietuvos Aido“ numeris, kuriame turėjo būti išspausdintas šitas aktas, buvo vokiečių konfiskuotas. Bet jei kalbėti apie įkalinimą, sušaudymą, nemanau.
- Tai Kovo 11-osios atveju buvo labiau rizikuojama?
- Vasario 16-osios atveju turėjome reikalą su Europos atstove Vokietija, o Kovo 11-ąją tai buvo Sovietų Sąjunga. Ir ten niekas nežino, kaip galėjo viskas baigtis, ypač sausio 13-ąją. Niekas negalėjo žinoti. Bet jeigu pažiūrėsime į signatarus, kada įvyko sovietų okupacija, dalis, kurie buvo gyvi ir nepasitraukę į Vakarus, atsidūrė Sibire, jie buvo ištremti sovietų. Lygiai tas pats galėjo būti su Kovo 11-osios signatarais. Tad vien teigti, kad jie tik pasirašė ir gauna kažkokias signatarų pensijas ar panašiai, tai menkinimas mūsų valstybės ir mūsų nepriklausomybės. Tai yra žmonės, kurie tuo metu atstovavo mūsų tautos interesams ir nusipelnė Lietuvai, visi jie turi įeiti į istoriją, visi.
- Ar vasario 16-oji pasirinkta kaip simbolinė data?
- Ne, taip jau išėjo. Čia reikėtų ilgai pasakoti. Bet trumpai tariant, simboliškumo nebuvo. Sugrįžo keturi išėję, po to sutarta, kad rytoj paskelbsime tą aktą, o tas rytoj ir buvo vasario 16-oji.
- Viešumoje kartais diskutuojama, kad lietuviai turi per daug valstybinių švenčių – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji (Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena). Ar jų nėra per daug, o gal jos visos reikšmingos?
- Aš pasakysiu taip – jos visos reikšmingos. Be Liepos 6-osios nebūtų Vasario 16-osios. Be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios. Jau sakiau, kad mes gyvename labai svarbioje geopolitinėje situacijoje. Gyvename sandūroje, kurioje susiduria Vakarų ir Rytų civilizacijos. Štai kodėl ne vieną kartą turėjome savo valstybingumą, jo netekome, po to vėl atkovojome ir panašiai. Jau minėjau, mūsų istorija yra karų istorija, persunkta krauju. Šiuo atžvilgiu kai kas paleidžia ironiją, kad tai Marijos žemė, bet iš tikro taip ir yra.
Mes vieninteliai XX a. du kartus turime savo valstybę, nepriklausomą valstybę. Tai Pirmąją Lietuvos Respubliką po Vasario 16-osios ir Antrąją Lietuvos Respubliką po Kovo 11-osios. Nei viena pasaulio šalis šito neturi. Mes esame vieninteliai. Tai rodo mūsų išskirtinumą tos vietos, kur mes gyvenome. Šitą vietą ne vienas priešas norėjo užimti – ir mongolai-totoriai, ir kryžiuočiai, ir kalavijuočiai, ir prancūzai, ir švedai, ir rusai, ir vokiečiai.
- Vasario 16-oji yra šventė ar tik atmintina data? Kaip ją reikėtų švęsti ar paminėti?
- Aišku, kad šventė. Nes šios dienos pagrindu atgimė valstybė, tai ir švenčiame kaip gimimo dieną. Valstybės raidą kartais lyginu su žmogaus gyvenimu. Be abejonės, mūsų valstybė gimė su karaliumi Mindaugu. Bet po to žmogus išgyvena kardinalų pokytį savo gyvenime, ištinka koma ir vėl atgauna sąmonę. Ir žmogus sako, kad švenčiu savo antrą gimtadienį. Tai sakykime, mes du kartus pakilome iš komos. Be gimtadienio Liepos 6-ąją mes dar du kartus švenčiame. Tai įsivaizduokite, kiek Lietuva patyrė per tą laiką ir vis tiek sugebėjo atsistoti.
Kartais žmonės patenka į avariją ir sako – antrą kartą gimiau. Tai mes tris kartus gimėme. Parodykite nors vieną valstybę. Sako, kad Estija ir Latvija. Bet šios dvi šalys neturėjo savo valstybės iki XX amžiaus. Tada jos tik gimė, o ne atgimė. O mes atgimėme.
